Rakalas

Vakar dienos popietę, sėdint nostalgiškame Sereikiškių parkelyje, mano žymusis draugas Benediktas, bandydamas nepaspringti ką tik atidaryto alaus butelio putomis, tėškė man: “Rapolai, gal ir nieko rašai, tačiau neatskleidi politinių ir ekonominių problemų savo straipsniuose. Tavo tekstai neturi išliekamosios vertės”.

Ši jo kritika privertė mane susimąstyti: iš tiesų rašau apie merginas, Gyvates ir Smakus, jų “kabinimus”, savo bendradarbę ir kitokius vėjus užuot aštria plunksna pliekęs socialines negeroves, atskleidęs korupcijos atvejus, vertęs nuo pjedestalo nesąžiningas vyriausybes ir šaukęs tautą į kovą už geresnį rytojų. Mąsčiau atsakingai ir giliai, nes net nepastebėjau, kaip šalia mūsų netikėtai atsirado socialinė negerovė dviejų žalių policininkų pavidalu. Tiesa, jie iš karto išaiškino, jog tikroji socialinė negerovė esame būtent aš ir Benediktas, nes Vilniuje alaus viešose vietose gerti negalima. “Juokauja tie policininkai, - pamaniau sau tyliai, - tikriausiai mane, garsų žurnalistą, atpažino ir nori autografo. Tuoj išsitrauks iš vidinės kišenės aplamdytus, nučiupinėtus, riebalų dėmėmis nusėtus mano rašinius ir paprašys parašo”. Tokia mintis man labai patiko ir norėdamas, kad ranka nedrebėtų raitant įmantrų palinkėjimą, gurkštelėjau alaus. Deja, šis veiksmas nebuvo pats protingiausias, nes policininkai tai palaikė įžeidimu:

- Jūs negirdite ar apsimetate kvailiu - čia negalima gerti… - ir jų rankos nevalingai nusileido ant “bananų”.

Griežtas jų tonas ir nedviprasmiški rankų veiksmai išbaidė mano saldžias šlovės svajas. Tai man visai nepatiko ir aš supykau:

- Puikiai girdžiu, tačiau aš už laisvą Lietuvą kraują liejau ir prie Seimo ant barikadų it koks Gavrošas stovėjau ne tam, kad dabar negalėčiau ramiai alaus išgerti.

Maniau, kad mano prieš gerą dešimtmetį atlikta patriotinė pareiga suminkštins policininkus. Deja, užuot man, senam kovotojui, atidavę pagarbą, jie susidomėjo Gavrošo tapatybe:

- Koks dar Gavrošas? Apie ką čia kalbi? Viešose vietose negalima gerti alaus. Viskas.

Tuomet paklausiau, iš kur jie žino, kad mes geriam alų? Jie atsakė, kad mato iš butelių. Aš nepasidaviau, iškeldamas mintį, kad teoriškai tai gali būti ir “Coca-Cola”, įpilta į alaus butelius. Jie man pasiūlė pasakas sekti bobutei. Aš atsakiau, kad esu našlaitis ir bobutės neturiu. Jie atsakė, kad mano šeimyninė padėtis jų nedomina. Tuomet aš klastingai primerkiau dešinę akį ir pradėjau, mano manymu, gudrius išvedžiojimus: “Nors ir esate abejingi Lietuvos našlaičių padėčiai, tačiau, ponai policininkai, iš kur žinote, jog mes iš tikrųjų geriame alų, o ne skystį, panašų į alų? Tai galėtumėte nustatyti dviem būdais: pirmasis - atlikti nuodugnius tyrimus kriminalistikos laboratorijoje, o antrasis - pačiam paragauti”. Tačiau iš karto autoritetingai perspėjau, kad policininkams darbo metu ne tik gerti, bet ir rankose laikyti alaus butelių nedera. Tokia mano argumentacija, kuri turėjo juos priblokšti savo neatremiama logika bei grakščiu paradoksalumu, jų nesuglumino: it įgudę pokalbių šou dalyviai jie greitai rado kietą kontrargumentą - jei jau esu toks gudrus, tai gal noriu su jais pasivaikščioti iki komisariato. Atsakiau, kad mielai, bet, deja, negaliu palikti vieno Benedikto, kuris per mūsų įdomų pokalbį mane tampė už rankovės ir su kiekviena mano garsiai išsakyta mintimi įspirdavo į kelį. Policininkai vėlgi nesutriko ir pasiūlė eiti abiems. Benediktas, dar kartą įspirdamas į koją, taikiai patikino, kad jam labai gerai ir čia. Atkaklūs ir metodiški Benedikto veiksmai davė savo - kairę koją man ne juokais skaudėjo. Tad akimirką dvejojau, ar toliau tęsti vaisingą diskusiją su policininkais, ar trenkti atgal Benediktui. Policininkai šią pauzę interpretavo savaip: klausimai ir pasiūlymai išsisėmė. Todėl jie ramia sąžine pradėjo surašinėti protokolą. Kai paprašė dokumentų, sužibo paskutinė viltis:

- O jūs žinote, kas aš esu? - paklausiau tiesdamas savo pasą, kurį turėjau pasiėmęs apsilankymo Seime proga.

- Rapolas Rakalas, - abejingai perskaitė iš paskutinio paso puslapio policininkas.

Tuomet aš ir supratau, kad jie tikrai neskaito “Gatvės tekstų” ir nieko nežino apie įžymų XXI amžiaus pradžios rašytoją, t.y. mane. Ir nebus jokių išimčių. Teks savo kailiu išbandyti seną romėnų išmintį: “Dura lex, sed lex” (”Sunkus įstatymas, tačiau įstatymas”). Ši mintis mane galutinai privertė susitaikyti su realybe. Tad demonstratyviai išpyliau likusį alų ir prasikaltusiai išklausiau policininkų pamokymų: “Šį kartą apsiribosime įspėjimu, tačiau jei per metus dar sykį sugausime begeriantį alų viešoje vietoje, tuomet bausime visu įstatymo griežtumu”.

Tik pamanykite - Rapolas Rakalas turės laukti visus metus, kad galėtų išgerti kokį alaus butelį Sereikiškių parkelyje. Kur tai matyta? Melancholiškai nueinant policininkams liūdnai pagalvojau: “Jie traukia toliau, o kur Lietuva eina?”. Ir dar Benediktas mane iškoneveikė: esą nedera policininkų erzinti jų tarnybos metu. Taip jie tampa pikti ir agresyvūs. Iš tiesų gal aš per daug įžūliai ir visiškai nepilietiškai elgiausi, protestuodamas prieš skaisčiaveidžio Vilniaus mero potvarkį? Juk tie policininkai tik dirbo savo darbą. O diskusijos su viešosios tvarkos pažeidėjais, atrodo, nėra numatytos policininkų darbo instrukcijose.

Rodyk draugams

Rašydamas „Vyrų išsilaisvinimo manifestą“ nemaniau, jog tiek daug Lietuvoje yra nusivylusių vaikinų. Į mano pašto dėžutę suplaukė šimtai laiškų, iš kurių galima susidaryti vaizdą, ką Lietuvos vaikinai mano apie jus, mielosios Lietuvos mergelės lelijėlės.

Rodyk draugams

Anksčiau aš maniau, kad esu merginų ir moterų numylėtinis: jos man rašydavo laiškus, siūlydavo susitikti bei šį tą nuveikti. Atsiradus mano gyvenime Gabrielei, tokių pasiūlymų sumažėjo. Kažin kodėl? Tačiau padaugėjo laiškų iš vyrų.

Ir aš supratau – mes, vyrai, esame labiausiai nuskriausti. Mūsų negina joks feminizmas, mums nesteigiamos jokios komisijos ir kontrolierės. Mūsų teisių niekas negina. Be to, mes esame engiami.

Rodyk draugams

Kiek save pamenu, visą laiką maniau, kad esu šauniausias ir puikiausias berniokas. Tokiu mane laikė ir aplinkiniai. Tačiau paskutinių metų vingiai draugų rate man užtarnavo “vyro su ašara akyje” vardą. Nepasakyčiau, kad tai man patiko. Juolab kad kovos su naujuoju įvaizdžiu pasibaigdavo pašaipia draugų šypsena. Tuomet supratau: kovoti reikia tais ginklais, kuriuos jie patys man į rankas įduoda.

Kerštas draugams

Greitai perpratau naujo vaidmens privalumus. Kai mano mieli bičiuliai pradėdavo kalbėti apie savo nuostabius santykius su draugėmis, aš jų kantriai išklausydavau, pritardavau, tačiau visuomet lyg tarp kitko pabaigdavau šelmiška šypsenėle ir klausimu: “O tu esi įsitikinęs, kad tavo mergina tau ištikima?”. Idant viskas atrodytų rimčiau ir tragiškiau, atsigerdavau alaus, nutaisydavau kankinio miną ir į kokį tolimesnį kampą įsmeigdavau akis, prieš tai jas pavartaliojęs ir šiek tiek pamirksėjęs, kad jos paraustų. Visa tai turėjo liudyti tragišką patirtį ir begalinį nesumeluotą sielos skausmą.

Tai labai efektyvu, nes visi draugai susimąstydavo - vieni ilgiau, kiti - trumpiau. Tiems, kurie mąstydavo trumpiau, turėjau iš anksto paruošęs dar vieną klausimą: “Kaip manai, kur dabar tavo mergina?”. Jie paprastai atsakydavo, kad namuose, su draugėmis ar kur nors išvykusi. Tuomet paklausdavau: “O visiškai esi tikras, kad būtent tai ji daro, ką tau pasakė. Juk žinai mano istorijas”. Ir neleisdamas prasižioti trumpai suminėdavau mano meilės istorijų pagrindinius punktus. Jas pasakodamas visuomet pradėdavau mirksėti, nervingai gniauždavau kumščius, kaskart atsirasdavo vis daugiau nerišlių sakinių, o po kiekvienos frazės puldavau gerti alaus. Trumpą pasakojimą baigdavau su ašara akyje (toks triukas ypač puikiai pasiseka, jei į akis patenka cigarečių dūmų) ir šiek tiek drebančiu balsu - tikras tyro skausmo ir tragiškumo įsikūnijimas. Lygiai toks, kokiu jie mane pavadino.

Paprastai viskas pasibaigdavo kvailoka šypsenėle draugo veide ir nevalingu mobiliojo telefono aparato čiupinėjimu. Paprastai baigdavosi ir mūsų susitikimas: jie nulėkdavo tikrinti, ką veikia jų merginos ir aiškintis santykių. Juk priešais save jie matė gyvą kančios egzempliorių, kuris visa savo esybe liudijo, kad merginos negali būti ištikimos. Jie į vieną gretą su manimi atsistoti nenorėdavo.

Tad aš likdavau vienas, bet ne vienišas - su manimi būdavo saldus pergalės skonis, sumišęs su keršto kvapeliu, ir devynios galybės merginų, pasiryžusių visomis priemonėmis paguosti vyrą su ašara akyje.

Tiesa, kai kurie po kelių tokių susitikimų manęs pradėjo vengti, nes šį triuką sugebėdavau pakartoti, net jei diskutuodavome apie NATO plėtros padarinius globalinei politikai. Ir visuomet man pasisekdavo. Ir ne tik todėl, kad mano lūpomis bylojo patirtis. Prisipažinkime, kas iš mūsų yra tikras savo antrąja puse - nebent ji būtų ilga kaip Nilas ir plati kaip Amazonės žiotys per potvynį. Tačiau tuomet jūs esate kvailas kaip asiliukas, kuris laimės ieškojo. O be to, kai jūs esate visiškai tikras dėl savo antrosios pusės, ji tampa nyki ir nuobodi it kokia Sacharos dykuma, kurioje taip kenčiate iš troškulio, kad norite nubėgti jei ne prie Niagaros krioklio, tai bent kartkartėmis pasiganyti gaiviose ir viliojančiose oazėse. Taigi sėti abejones dėl merginų ištikimybės draugų širdyse man sekėsi ne blogiau nei Rolandui Paksui dalyti pažadus.

Benedikto merginos vilionės

Tačiau smagiausiai pasilinksminau praeitą šeštadienį. Į gudriai paspęstus spąstus pateko ne kas kitas, o apdairusis ir ištikimasis mano draugas Benediktas. Jis padarė nedovanotiną klaidą: pasikvietė į “Prie Universiteto” mane, kur jis linksmai leido laiką su savo naująja drauge. Jam buvo linksma: juk besiskleidžiančios meilės žiedai labiausiai kvepia ir vilioja. Tačiau jie viliojo tol, kol aš pasirodžiau.

Ne, aš banaliai nemerginau merginos Benedikto akivaizdoje. Priešingai, elgiausi šaltai ir atsainiai. Iki tol, kol Benediktas pakilo atlikti savo gamtinių reikalų į tualetą. Tuomet greitai sumečiau puikų planą. Kelias minutes paklausinėjęs apie jos mokslus, mestelėjau frazę: “Beje, žinai, ką apie tave Benediktas man pasakojo?”. Jos susidomėjimas išaugo ir ji paklausė: “Na, ir ką?”. “Oi tas šelmis Benediktas…” - nutęsiau aš sukeldamas dar didesnį jos susidomėjimą ir džiaugsmingas kibirkštėles akyse. Tuomet nutaisiau sąmokslišką veido išraišką, pasilenkiau virš stalo, akis įsmeigiau tiesiai į ją ir akimirką sustingau visam reikalui suteikdamas taip reikalingo ir didingo iškilmingumo. Ji irgi palinko manęs link, norėdama kuo aiškiau išgirsti kiekvieną mano žodį. Mergytė taip troško sužinoti, ką apie ją savo geriausiam draugui papasakojo jos numylėtas vaikinas, kad iš susidomėjimo jai net apatinė lūpa atvipo.

O tuomet akies krašteliu pamačiau grįžtantį Benediktą ir visuose širdies kampeliuose apsidžiaugiau, kad viską apskaičiavau teisingai. Jai šelmiškai mirktelėjau ir akimis parodžiau, kad sugrįžta jos mylimasis, o pats atsainiai atsilošęs į kėdė susiverčiau pusę alaus bokalo.

O ji paraudo, tuo galutinai atlikdama vaidmenį, kurį jai buvau paskyręs. Tiesa, labai greitai pabalo, pamačiusi piktą Benedikto veidą. Ir tada ji suprato, kaip viskas atrodė iš šalies. Ką galima pagalvoti, pamačius prie vaikino prilipusią, per stalą persikorusią merginą, kurios akyse žaidžia susižavėjimo kibirkštėlės, o ji taip susidomėjusi klausosi, ką jis pasakys, kad jai net apatinė lūpa atvėpsta! O pamačius savo draugą jos veidą nutvilkė skaistus begėdiškas raudonis. Nagi nieko kita kaip tai, kad vos tik kelioms minutės išėjus jos išrinktajam ji pati lipte pradėjo lipti prie paties šauniausio pasaulyje vaikino. Aišku, jei ji būtų žinojusi, kad aš jau kelias savaites sėjau abejones Benedikto širdyje, tikriausiai būtų dar ir pageltonavusi, o paskui pažaliavusi. O jei dar žinotų, kad Benediktas apie ją man apskritai nieko nepasakojo, tuomet tikriausia būtų pradėjusi keisti spalvas neblogiau už geriausios rūšies chameleoną.

O aš ramiai maukiau alų ir vis jai mirksėjau abiem akutėmis, kol jos paraudo, o paskui pradėjo ašaroti. Jai tai turėjo reikšti, kad meilius Benedikto žodelius pasakysiu vėliau, o Benediktui - kad tarp jo merginos ir manęs užsimezgė begalinis kosminis ryšys. Kas jau kas, o jis žinojo, kad ašara mano aky niekuomet nieko gera nežada. Visa tai davė puikių rezultatų. Benediktas sėdėjo niūrus ir sustingęs it kokia antraeilio graikų dievuko statula, jo mergina bandė kalbėti bendromis temomis, kurias Benediktas akivaizdžiai ignoravo.

Aš net nemaniau gelbėti situacijos ir kai negerdavau alaus, šypsodavausi taip, kaip, mano manymu, šypsojosi šėtoniokas suviliojęs dideliu protu nepasižyminčią Ievą pagraužti tą nelemtą obuolį. Kadangi aš šypsojausi šėtoniškai, jai beliko šypsotis kvailai. Nesumodama, ką daryti, ji atsiprašė ir pakilo į tualetą.

Aš lyg niekur nieko paklausiau Benedikto, kodėl toks surūgęs. Tuomet jis prapliupo: taigi vos tik išėjo, mes sugebėjom susiburkuoti taip, kad grįždamas jis matė net mūsų susiglaudusias kojas. Nors tai buvo netiesa, tačiau toks kaltinimas itin pamalonino mano širdį. Aš nesiteisinau, bet atsidusau: “Sakiau tau, Benediktai, merginos negali būti ištikimos, o tu netikėjai. Džiaukis nebent tuo, kad ji susiviliojo manimi, o ne kokiu pašlemėku. Juk ji norėjo būti neištikima su puikiausiu vaikinu Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje”. Šie žodžiai nepaguodė Benedikto širdies.

Vakarėlis, kaip ir reikėjo tikėtis, baigėsi net neprasidėjęs. Mano bičiulis su mergina išėjo aiškintis santykių, o aš palaimingai gėriau alų ir rytą prabudau apsikabinęs merginą, kuri, kaip pati prisipažino, išskubėjo į oro uostą pasitikti iš Londono grįžtantį savo vaikiną.

Tad aš vis tiek teisus. Juk ji buvo neištikima, nesvarbu, kad tai ne Benedikto mergina. Taigi, vaikinai, kai skaitysite šį rašinį, ar žinote, ką daro jūsų merginos?

Vyras su ašara (ir guzu nuo Benedikto) paaky

Rodyk draugams

Šeštadienio vienuoliktą valandą vakaro atsirandu prie gėjų naktinio baro Men Factory grotuotų durų. Pakambini, atsidaro langelis, tave įvertina ir atveria duris. Ant sienos pasitinka lapelis su užrašu “Merginoms nuolaidų nėra”. Nors viena vieta, kur sąžiningai laikomasi lygių teisių ir galimybių įstatymo. Sumoki 15 litu, apieško ir jei neturi metalinių strypų, šaunamųjų ginklų, gali leistis žemyn. Ten pasitinka nuotraukos, pusnuogiai barmenai už baro ir ilgesingi vaikinų žvilgsniai. Tik žvilgsniai - niekas atvirai nesikabinėja. Bent jau kol kas. Nusipirkau alaus. Atsisėdau. Žiūriu, kaip šoka poros. Gal ir keista, bet yra pakankamai daug mišrių porų. Tikroji tolerancija: nei vienas kito neužgaulioja. Po vidunakčio pradeda rinktis daugiau žmonių. Atsiranda daugiau šokančiųjų. Ir greitai supranti, kodėl šią vietą mėgsta ne vien tik gėjai. Sakoma, kad čia dažnai lankosi net mūsų pop- žvaigždutės. Atsipalaidavimas yra absoliutus: šokiai yra erotizuoti. Niekas nesivaržo nei aistringai bučiuotis, nei aistringai šokti. Jokiame kitame naktiniame klube to nemačiau. Staiga prieina akiniuotas kostiumuotas storas pagyvenęs vyras ir klausia, ar galima prisėsti. Na, visai nesinorėjo, kad jo putli rankutė netyčia atsidurtų ant mano kelio. Atsakau, kad aš atėjau su draugu, tad ši vieta užimta.

O merginos taip erotiškai šoka. Po kelių bokalų alaus panorau ir pats įsiveržti į šokių sukūrį. Nusižiūrėjau merginą ir surizikavau. Pašokusi ji mandagiai padėkojo ir nuėjo prie savo draugės…

Teko vėl pirkti alaus. Ir ne vieną bokalą. O tas akiniuotas kostiumuotas storas pagyvenęs vyras vis sukasi netoliese. Įtariu, kad nereikia daug gerti. Pamačiau gražią merginą. Kas nerizikuoja, negeria šampano. Pakviečiau. Pašokom. O kaip šokom! Kokia erotinė įtampa tvyrojo tarp mūsų! Pradedu regzti planus, kaip paskvietus ją į savo butą. Staiga ji pakalausia, kokia mano orientacija. Atsakau, kad esu banalus heteroseksualas. Ji prisipažino, kad yra biseksualė. Ką gi, šansai mano planui įgyvendinti išlieka, nors konkurentų padvigubėja. Bandau gražbyliauti, juokauti ir kitaip sužavėti šią gražią biseksualią. Deja, mano flirto menas nueina niekais nes greitai ją nuo manęs “nukabino” kažkokia kita mergina. Buvo jau trečia valanda ryto, o tas akiniuotas kostiumuotas storas pagyvenęs vyras vis dar sukiojosi šalia. Tad nusprendžiau grįžti namo. Vienas.

Rodyk draugams

Pasaulis paprastas. Bent jau man. Bent jau nuo to laiko, kai supratau, kad visas merginas ir vaikinus galima suskirstyti į tokius porūšius: Mikes Melagėlius, Gyvates, Smakus, MTV, Uzufruktus, Vasilisas Gražiąsias ir Koščėjus.

Apie Mikes Melagėlius ir Gyvates su Smakais

Mikės Melagėliai - tai laisvi it palaidos piemenuko kelnės jaunuoliai. Jie mėgsta lankytis baruose, vakarėliuose ir kabinti priešingai lyčiai ant jų dailių ausyčių ilgus makaronus. Geriausia meluoti ką nors tragiško ir tauraus - galima sakyti, kad esi taikdarys, ką tik grįžęs iš Irako, Afganistano, Bangladešo, Burkina Faso ar dar iš kur nors. Priešinga lytis paprastai nelabai išmano tarptautinę politiką, ypač kai ją nutvilkai liūdnu daug ko mačiusio žvilgsniu, todėl faktinės klaidos liks nepastebėtos.

Tačiau ne viskas taip paprasta, nes Mikės makaronus kabina ne kam nors kitam, o Gyvatėms ir Smakams. Pradėsime nuo Gyvačių. Jos ausų neturi, todėl makaronų neprikabinsi. O tai reiškia, kad Gyvatės yra toks merginų porūšis, kuris tik atrodo, kad pasiduoda Mikių Melagėlių kvailionėms, o iš tikrųjų, tai jos suvilioja. Kai Mikės būna šalti, Gyvatės suokia lakštingalos balsu, kad labai myli Mikę, o kai Mikė atveria širdį ir pradeda seiliotis, tuomet jos pradeda aiškinti, kad tarp jų nieko nėra, kad jie tik draugai, ir dar pasikandžioja savo dantimis (daugiau apie jas galima paskaityti čia.

Kitoks padaras yra Smakas. Tiesą pasakius, Smakas yra mutavusi Gyvatė. Kiekvienai Gyvatei ateina laikas, kai iškrinta dantys ir ji jau nebegali kandžiotis, tuomet ji nusprendžia, kad yra labai dvasinga, ir virsta truputį nutukusiu Smaku.

Smakai paprastai jau būna nepiktybiniai. Vienintelis dalykas - tai, kad jie mėgsta pavalgyti ir išgerti iš Mikių piniginės. Vieną sykį vienas toks Smakas sugebėjo išryti alaus, brendžio (lietuviško), surūkyti cigarečių už 124,76 lito. Ir tai įvyko ne kokiame nors restorane (tokia suma būtų visai suprantama), o mano namuose. Vadinasi, viskas buvo pirkta iš “Maximos” - dabar jau suprantate, kokios Smakų galimybės? Su tuo Smaku man nieko neišėjo, tačiau pasaulyje draugystė gali atsirasti tik tarp Mikės ir Smako.

O štai tuomet prasideda naujos mutacijos. Susiporavimas paveikia abu - Mikė Melagėlis virsta Uzufruktu, o Smakas - MTV.

Dabar apie MTV ir Uzufruktus su kiaulėmis

MTV - tai Mergina, Turinti Vaikiną. Tai labai nuobodi ypata. Su ja vakarėlyje nepasismaginsi, nes ji be galo ištikima tam, ką vadina “mano vaikinas”. Ji sąžiningai grįžta į namus ir viena stengiasi niekur nesilinksminti.

Nuobodus yra ir Uzufruktas. Uzufruktas - pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą tai reiškia: “Asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas”. Šiuo atveju Uzufruktas yra MTV vaikinas. MTV juo naudojasi, vartodama jo pajamas, laiką ir gyvendama jo bute.

Jų gyvenimas nuobodus, nes jie gyvena tvarkingai, ramiai, bendrauja tik poromis, tad nieko įdomaus jų gyvenime nevyksta. Todėl visai nenuostabu, kad labai greitai Uzufruktai neišvengiamai mutuoja į kiaules.

Kiaulės yra ramus, tingus, paprastai šiek tiek nusipenėjęs ir, sakyčiau, kiek kvailokas gyvulys. Ir jos, t.y. kiaulės, yra tinkamesnės buičiai (t.y. dešroms, kumpiams ir vėdarams) nei romantikai ir poezijai. Pabandykite prisiminti bent kokį eilėraštį, kuriame figūruotų kiaulė.

Be to, kiaulė absoliučiai netinka jokiems žygdarbiams. Juk ant kiaulės į karą nejosi. Dar daugiau: kiaulė netinka jokiems nuotykiams - paprastai ji guli ant šono ir laukia ėdalo. Jei pabandysi jai įkvėpti elegancijos - ji pradės kriuksėti. Jei tavo pastangos bus įnirtingos (sakykime, vanosi pagaikščiu per jos storus nupenėtus šonus norėdamas, kad ji gracingai lakstytų po gardą) - ji pradės baisingai žviegti.

Daugelis gyvenančių su MTV Uzufruktų puikiai atitinka tokį aprašymą - jų neišprašysi į jokį nuotykį, jie temoka tingiai triaukšti traškučius, gerti alų, žiūrėti televizorių ir gulėti ant sofutės it tos kiaulės. Bandymai juos sugundyti įdomiam projektui prilygsta kiaulės įkalbinėjimui joti į karą.

Aišku, kai kurių gyvenimas čia ir sustoja. Bet anaiptol ne visų. Tikrai ne visų.

Apie Vasilisas Gražiąsias ir Koščėjus Nemirtinguosius

Taigi išskirtinės asmenybės iš MTV labai greitai mutuoja į Vasilisas Gražiąsias.

Vasilisa - tai mergina, kuri nuoširdžiai myli, tačiau staiga ji pradeda jausti, kad jai trūksta kažko tokio nuostabaus, puikaus ir tolimo. Kitaip tariant, meilužio karžygio Ivanuškos. Tuomet, ir tai akivaizdu, romi kiaulė, t.y. vaikinas, pavirsta nuožmiu Koščėjumi, kuris kalina tyros širdies mergelę. Kaip tokį baisuoklį kaip Koščėjus galima mylėti? Jei smerkiate Vasilisas dėl tokių jų poelgio, tai be reikalo - prisiminkite sovietinių laikų filmus, kuriuose ekranizuotas Koščėjus, ir atsakykite į klausimą: ar norėtumėte tokio vyro? Ką lovoje su juo darytumėte? Tai va, nesmerkite tokių mergaičių, kurių širdys ivanuškų šaukia.

Na, o toliau Vasilisos ir Koščėjaus keliai natūraliai išsiskiria. Vasilisa virsta arba Gyvate arba Smaku, o Koščėjus, kadangi jis yra Nemirtingasis, tai išsilaižęs vėl atgimsta į nerūpestingą ir linksmą Mikę.

Ir taip viskas iš pradžių.

Rodyk draugams

Rytas. Žadintuvas. Pirmas sąmonės spazmiškas nušviesėjimas pasireiškia griežtu atsisakymu pripažinti tikrovę. Todėl verčiuosi du kartus į kairę, kol iškrintu iš lovos. Tai vienas iš mano išrastų triukų, padedančių greičiau mano sąmonei iššviesėti. Bet taip paprastai jos neapgausi. Tad vis dar snūduriuodamas ir grabaliodamasis už sienų, kiūtinu į vonią, kur šaltas dušas galutinai praneša apie tikrą daiktų padėtį. O ji ne tokia tragiška. Mano šefas išvažiavo atostogauti į Tailandą. Geros jam nuotaikos, puikių merginų, saldaus vyno ir kad kuo greičiau sugestų mobilusis telefonas. Taip mažiau gadintų man sveikatą savo nereikalingais skambučiais. O aš tuo ramiu metu save galėčiau kuo nors pralinksminti. Tikrai ne kažkokiais niekais, - juk aš rimtas vyras. Užsiimsime informacinės visuomenės kūrimu Lietuvoje. Juk net socialliberalas Gediminas Jakavonis pirmadienį pareiškė, jog teisė į internetą turi būti įrašyta į šalies Konstituciją. Aš dar įrašyčiau teisę mėnesiui iš šefų atimti mobiliuosius telefonus. Dėl viso pikto, jei jie nesugestų.

Sėdžiu darbe ir jau numatytą konstitucinę teisę bandau išnaudoti asmeninio gyvenimo kokybei pakelti, t.y. susirasti naują merginą.

Sociologai sako, kad vis daugiau pažinčių užmezgama per internetą. Ir ne bet kokių pažinčių, o pakankamai artimų. Štai mano draugė pradėjo landžioti į pokalbių kanalus ir po trijų mėnesių ištekėjo. O dar po devynių tėvynei pagimdė sūnų. Tad manau, kad kuo daugiau interneto, tuo daugiau meilės, vaikų ir mažiau surūgusių senmergių. Jei aš būčiau Seime, balsuočiau už pono Jakavonio pasiūlymą. Ir net kelis kartus. Kad tik priimtų.

Taigi ieškosiu per internetą savo svajonių princesės, kuri kur nors sėdi ir tikrai laukia manęs. Nueinu į “Omnitel” skelbimų lentą. Paspaudžiu “Pažintys”. O ten - visa galybė skelbimų. Net akys raibsta nuo troškimų. “Reikia merginos ar poros! Su nuosavu plotu. Pasilinksmintume:)))”. Jokios romantikos - iš karto ir merginos, ir dar jos nuosavo ploto. Ir tokių trokštančių vaikinų - dauguma. Galvoju, ką tai galėtų reikšti. Ar kad vaikinai nepatenkinti, ar merginos nedrąsios. O atvirkščiai - vaikinai nedrąsūs, sugeba tik internete pasiūlyti savo draugiją. Tikriausiai tai nieko nereiškia.

Maklinėju sau toliau. Sudomina toks skelbimo pavadinimas “Vis dar laukiu savo svajonių vaikino…”. Manau, tai mergina, patyrusi, subrendusi, bet taip ir nepraradusi romantikos, ieškanti savo išsvajoto. Kas žino, gal aš juo būsiu… Juk aš irgi ieškau princesės… Skaitau: “Labux, berniukai! Esu 18 metų, šviesių plaukų, žalių akių, 1,68 cm ūgio, liekna, mėgstanti staigmenas ir linksmo būdo vaikinus, panelė. Jeigu tau 19-23 m; ir esi ne žemesnis nei 1,78 cm; vaikinas, lauksiu elektroninio laiškučio kaip tik nuo tavęs…” 18 metų ir vis dar belaukia. Ir nelabai išranki - užtenka centimetrų ir metų. Jei taip, gali ir palaukti - aš nesu jos svajonių princas, nors ir su centimetrais.

Taigi ieškau kitos ir surandu. Tačiau ji: “Siūlau kai kam iš jūsų pasimokyti… paprastos lietuvių kalbos gramatikos:)))) Tobulėjantiems - didelės perspektyvos…” Ilgai galvoju, ką šis šifruotas pranešimas galėtų reikšti. Jokioj radistų mokykloj apie tai nekalbėjo. Tačiau sugalvoju, kad aš ir taip gerai gramatiką išmanau. O ir lituanistės mane dar nuo mokyklos laikų baido savo ilgesingais atodūsiais, skaitant S. Nėries eilėraštį “Be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų…”, veriančiais žvilgsniais, pasakojant apie Valančių ir Blaivybės sąjūdį Žemaitijoje bei sugebėjimu itin mitriai pataisyti kiekvieną ne taip sukirčiuotą žodį.

Galiausiai surandu mistiškai nusiteikusią nepažįstamąją: “Laukiu stebuklo. ir tiek. man 22 p.s. negraži, neturtinga ir neprotinga”.

Čia parašyta išties iš peties. Intriguoja. Bet ir baisu. Baisu būti kažkam stebuklu. O ir nesijaučiu vertas juo būti. Tad, kad ir skaudančia širdimi, nusprendžiu, jog reiks man pačiam rašyti skelbimą.

Pasikasau pakaušį ir išbarškinu klaviatūra: “Jaunas, bet patyręs vyrukas ieško jaunos, gražios, netekėjusios merginos pabendravimui”. Perskaitau. Ne kaip skamba. Iš kitų pasišaipyti buvo lengviau. Tad perrašau: “Aš - jaunas ir gražus kaip pavasario mėnulis, išlendantis iš po paslaptingo debesies. Nors keliavau ilgai, bet vis dar ieškau savo Aušrinės, tos paslaptingos ir pačios gražiausios danguje žvaigždutės. Tikiu, jog mūsų keliai juk gali susikirsti. Tikiu, jog ir tu lauki savo mėnuliuko. Atsiliepk ir, jei tu atitiksi mano reikalavimus, manau, mums pasiseks”. Vėl perskaitau - net pačiam patiko - kaip poetiška parašyta. Nurodau savo elektroninio pašto dėžutę ir skelbimas - jau “Omnitel” skelbimų lentoje.

O vėliau ir prasidėjo. Rašė man ir rašė… Atsirinkus teko ir susitikti. Bet apie šiuos nuotykius papasakosiu vėliau. Jei tik šefas iš Tailando nepaskambins ir neprisakys naujų darbų. O jūs, skaitytojos ir skaitytojai, parašykite man  apie savo virtualias pažinčių istorijas. Juk gal jos vertos straipsnio! Ir pripažinkite - informacinė visuomenė turi ir gerų savo pusių. Tik greičiau ją Lietuvai!

Visuomet jūsų

Rodyk draugams

Sėdint su draugu Benediktu lauko kavinėje gimė fantastiška idėja, kaip kabinti merginas: ogi reikia daryti fotoreportažą. Trumpam įsivaizduokite - Benediktas apsikarstęs penkiais fotoaparatais blyksi kaip naujametis fejerverkas, o Rapolas it žvitrus pasakų caraitis bėgioja nuo vienos merginos prie kitos klausdamas, ką jos mano apie demokratiją ir cukrinių runkelių derlių Suvalkijos laukuose.

Kuri mergina galėtų atsispirti profesionalių žurnalistų žavesiui, jų dėmesiui, protingiems ir šmaikštiems klausimams, fotoaparato blykstėms? Nė viena. Mes būsime neatremiami. Tačiau tam reikalinga viena detalė: prabangus ir profesionalus fotoaparatas. Antraip niekas nepatikės, kad esam žurnalistai. Prisiminiau, kad tokį kaip tik turi viena redakcija, tad ten ir nukėblinome. Redaktoriui išdėstėme idėją: darysime fotoreportažą apie naktinį Vokiečių gatvės gyvenimą. Tačiau tam, kad jį padarytume, reikalingas skaitmeninis aparatas “Minolta Dimage 7″.

Redaktorius mus iš karto perkando: “Žinau, kaip viskas vyks: du žurnalistai pamato gražias merginas ir tuo reportažas pasibaigia”. Mes audringai vienas kitą pertraukdami pradėjome įrodinėti, kad nesame tokie neatsakingi plevėsos. Pasakojome, kokį perversmą Lietuvos žurnalistikoje padarys šis reportažas: juk mes parodysime slapčiausius Vilniaus užkaborius, atskleisime jo naktines paslaptis. Gal netgi kokį nusikaltimą sustabdysime - mus rodys per televiziją, o Brazauskas gal net vardinį ginklą įteiks. Jis suprato, kad daugiau laiko ir nervų sutaupys mums davęs fotoaparatą nei veltui klausęsis fantasmagoriškų kliedesių, pagimdytų mūsų nepažabotos fantazijos.

Penktadienį vakare ruošiamės didžiajam reportažui. Išgėrėme po butelį alaus. Benediktas pasiėmė du fotoaparatus: skaitmeninį ir savąjį “Zenit”, nors jame ir nėra juostelės, tačiau tai rodys, jog Benediktas yra profesionalus fotografas, o ne kažkoks niekingas mėgėjas. Būdamas prekinių ženklų specialistas jis pasirūpina ir mano įvaizdžiu: į mano rankas įbruka diktofoną. Irgi be juostelės.

Pusė devintos atsiduriame Vokiečių gatvėje. Žmonių nėra daug. Tik du policininkai vaikšto. Pradžioje nutariu juos pakalbinti ir paklausiu, ar jie daug turi darbo Vokiečių gatvėje? “Ne, - tai viena saugiausių gatvių Vilniuje, nors čia daug jaunimo, kuris pageria”. “O kur nesaugiausia?” - klausiu. “Stoties rajone, pasirodykite su tokiu fotoaparatu, iš karto gausite į galvą”.

Pirmas žingsnis žengtas. O toliau? Ką toliau daryti? Ko klausti? Panikuoju, nes kol kas potencialių mūsų reportažo herojų - merginų - nėra. Visos kažkodėl poromis su vaikinais vaikšto. Kodėl jos negali vaikščioti po vieną. Arba bent jau su draugėmis. Tai mane pradeda nervinti. Kad nuramintume centrinę nervų sistemą, su Benediktu greitai išlenkiame po bokalą alaus.

Apie devintą Vokiečių gatvėje žmonių padaugėja: su motoroleriais suvažiuoja jaunimėlis, vaikšto išsipusčiusios nepilnametės. Apšilimui jų klausiu, kodėl patinka Vokiečių gatvė: “Aaa… tai čia daug draugų susirenka” arba “Čia yra suoliukų ir galima atsisėsti”. Be šio standartinio atsakymo, nieko daugiau neišpešiau. Benediktas irgi be entuziazmo spragsi fotoaparatu. Nykuma. Geriame dar alaus - gal prašviesės akys.

Kuo labiau tamsėja, tuo Vokiečių gatvė tirštėja. Jau trinu rankas, nes tuoj prasidės tikrasis darbas. Tačiau kažkodėl ima ir išsiskiria mano ir Benedikto tolesnė reportažo rengimo strategija. Jį apima idée fixe ir jis pareiškia, kad dabar darys ne ką kitą, o meną. Ir bando visais rakursais nufotografuoti ledų vežimėlius: ir ant kairės kojos, ir ant dešinės kojos pritūpęs fotografavo, lakstė iš vienos pusės į kitą ieškodamas, kaip jis pats sakė, “geresnio vaizdo”. Netgi į medį buvo susiruošęs įlipti. O aš beviltiškai stovėjau, periodiškai vadinau kvailiu ir siūliau grįžti prie žurnalistikos ištakų. Jis atsakė, kad aš nieko nesuprantu apie meną ir, beje, tokie kaip aš visuomet buvo žmonijos progresą stabdantis veiksnys. Atsikirtinėjau, kad žmonijai yra žinomas vienintelis patikrintas progreso veiksnys - moterys. Jis atsakė, kad esu labai ribota asmenybė, sugebanti galvoti tik apie vieną dalyką, o štai jis yra pašauktas aukštesniems dalykams. Atsakiau, kad jeigu kas nors jį šaukia, tai tikriausiai reikia pasitikrinti pas psichiatrą. Benediktas pažiūri į mane liūdnu, tačiau atlaidžiu žvilgsniu ir nusprendžia, kad neverta pasiduoti plokščios ir vienmatės asmenybės provokacijoms, todėl mane ignoruoja ir toliau spragsi fotoaparatu aplink tuos nelaimingus ledų vežimėlius.

Žiūrėdamas į jo bergždžias pastangas nusprendžiau veikti vienas. “Žemaičių” lauko kavinėje kaip tik pamatau sėdint dvi labai labai gražias merginas ir vieną vaikiną. “Na tam vaikinui dviejų merginų per daug”, - pamaniau sau ir nulingavau su holivudiška šypsena dantyse. “Aš pakabinsiu laisvą merginą, o Benediktas galės graužti nagus ir savo meną, kai aš susikibęs su nuostabiai gražia mergina eisiu Vokiečių gatve”.

Prisistatau esąs žurnalistas. Iki tol įtariai į mane žvelgęs jau apygirtis vaikinas susidomi: “O koks tavo vardas?”. Pasakau. Štai čia ir išaiškėjo, kad jis yra ištikimiausias mano gerbėjas, todėl negailėjo nei komplimentų, nei alaus. Mano narcizinei asmenybei tiko ir komplimentai, ir alus, į kurį įnikau Benediktui pamojęs ranka ir informavęs, kad šiandien darbas baigtas ir jis gali sutvarkyti aparatūrą

Viskas būtų beveik gerai, tačiau mano gerbėjas man truputį trukdė, nes neleido kalbėtis su merginomis ir vis klausinėjo: kokią muziką mėgstu, kokias knygas skaitau, ar mačiau paskutinį Speilbergo filmą, nepamiršdamas įterpti komplimentų apie mano puikią išorę ir ne mažiau nuostabų dvasinį pasaulį.

Vėliau jis trukdė dar labiau, nes staiga pajutau ranką ant mano kelio, kuri nenumaldomai kilo aukštyn. Ta ranka nebuvo merginos. Ką daryti? Galima iškelti sceną. Galima tiesiog piktai dėbtelėti ir išeiti. Tačiau tuomet liks merginos, su kuriomis net nespėjau dorai žodeliu persimesti. Ir čia gimsta išganinga mintis apie meną ir jo kančias. Savo gerbėjui tyliai pasakau: “Tau reikia ne manęs, o mano fotografo. Matei jį? Aš jam tuoj paskambinsiu”. Gėjus patenkintas linkteli girta galva.

Skambinu Benediktui: “Matei tas dvi merginas? Tad žinok - jos laisvos ir labai draugiškai nusiteikusios. Prisijunk”. Benediktas pasitikslina: “O tas bachūras?” “Baik tu, jis nepavojingas. Jis beveik vedęs”, - nuslepiu dalį tiesos. Po kiek laiko pasirodo švytintis Benediktas, kurį įtaisau tarp savęs ir naujojo mano pažįstamo gėjaus, o pats pradedu burkuoti su šalia sėdinčia mergina.

Po kiek laiko pasižiūriu į Benediktą: jo veide atsispindi sumišimas ir gili kova, vykstanti po stalu. Nekeldamas nereikalingo triukšmo jis bando numesti gėjaus ranką nuo savo kelio, deja, gėjus įkyrus ir atkaklus. Jo ranka vis sugrįžta ant Benedikto kelio, o pats dviprasmiškai šypsos į žydras Benedikto akutes. Benediktą kaip kokį Schillerio lyrinį herojų apėmė gilūs dvasiniai prieštaravimai: gėjus nepatinka, tačiau merginos gražios. Juk jei atsikratytų gėjaus, viena liktų jam. “Taip jam ir reikia - tegu bando gėjui papasakoti apie meną - gal taip jo atsikratys”, - pagalvoju ir padarau logišką išvadą: jei gėjui galima užlaužinėti mano draugą Benediktą, tai kodėl man negalima to daryti su merginomis?

Pirmiausia kviečiu merginą į žinomo žurnalisto butą, t.y. pas save. Ji sako, kad jai gerai ir savo bute. Aš iš karto pasišaunu važiuoti į jos butą, tuo parodydamas, kad esu nepretenzingas. Ji atsako, kad jai geriau vienai. Aš bandau įtikinti, kad dviese yra geriau, o manęs joks vibratorius neatstos. Ji tuo smarkiai abejoja: “Vibratorius yra patikimesnis nei vaikinai - jis ilgiau veikia”. “Tačiau aš galiu atlikti kur kas daugiau funkcijų”, - bandau prieštarauti. Ji atsako, kad jai prie širdies tradicinis vienfunkcinis vibratorius, kurį galima bet kada išjungti ir įkišti į stalčių. “O tave kaip išjungsi ir kur kiši?” Atsakau, kad paprastai po viso reikalo aš ramiai ir tyliai kaip nemunėlis išvažiuoju namo, tad nėra reikalo manęs kur nors kišti. Ji nusišypso ir išgeria vyno. Matau, kad žodžiais jos neįtikinsiu, bandau daryti tą patį, ką daro gėjus su mano draugu Benediktui: uždedu ranką ant jos kelio. Ir tuoj pat gaunu antausį.

Pirmas į šį išpuolį netikėtai sureaguoja Benediktas. Nieko nelaukęs jis taip pat galantiškai pliaukšteli įkyriajam gėjui per veidą. Negano to, jį dar aplanko kūrybiškumo priepuolis. Visaip vartydamas akutes jis rėkia mūsų naujajam pažįstamam: “Ach, tu kiaulinuk, patrauk nuo manęs rankas. Tau tik lova galvoje, o apie meilę man nieko nekalbi. Aš ne šliundra, kad su visais miegočiau. Man reikia dvasinio ryšio, dėmesio ir apskritai tu ne mano skonio”.

Gėjus pasimetęs. Kaip ir aš. Tad vienas į kitą liūdnai žiūrime. Abu nesitikėjome tokių akibrokštų iš savo kabinamųjų. Stoja nejauki tyla, kurią išsklaido viena iš merginų. “Reiktų pasakyti, kad nors mūsų kompanija šauni, tačiau mums nieko neišeis. Kad ir koks, Rapolai, būtum nuostabus, tačiau tau niekaip nepavyks manęs pakabinti: man patinka tik mergaitės. O jūs, kaip galima suprasti, nemylite vaikinų, tad mūsų draugas jūsų irgi nepakabins”.

Kartu su Benediktu palinguojame galvomis, susižvalgome ir pakildami sakome: “Ką gi, ačiū už vakarėlį ir sėkmės”. Jie atsisveikindami mums pamojuoja.

Penktadienio naktį teko praleisti begeriant su draugais “Prie Universiteto” ir tyliai apmąstant fotoreportažo metu įgytą patirtį.

Rodyk draugams

Ką gi, kai ji jau galvoja, kad aš sapnuoju dešimtą sapną, metas ją netikėtai užklupti. Aš nusileidžiu į viešbutuko barą. Ir ką matau? Mano Gabrielė šoka su kažkokiu vyriškiu. Čia tai bent! Mano blogiausios mintys tvirtinasi.

Aš prieinu prie baro ir užsisakau alaus. Gabrielė pamato mane, prieina kartu su tuo asilu. „Čia mano naujas pažįstamas. Vakar susipažinau. Vokietis.“ Nuo šiol nekenčiu vokiečių. Jis nusišypso, paspaudžia ranką ir pasako: „I don‘t speak English“, o su Gabriele čiulba vokiškai.

Šią kalbą reikėtų uždrausti kokia nors Europos Sąjungos direktyva, nes aš jos nemoku! Todėl nesuprantu, ką jie ten kalba. Tikriausiai tyčiojasi: štai kaip atrodo vyras su ragais, išaugusiais Alpių papėdėje. Arba svarsto, ar sugebėsiu nueiti į tualetą ragais neužkliudydamas lempų. Arba tariasi, kaip mane paklaidins ir paliks kalnų tarpekliuose, o patys tuomet… baisu ir pagalvoti, ką jie tuo metu darys. O gal jis visai ne naujas pažįstamas? Gal tai jos sena meilė, apie kurią man nieko nesakė, o ši vieta labai tiko susitikimui. Štai kodėl Gabrielė nenorėjo niekur išvažiuoti iš čia.

Visa istorija - http://www.lrytas.lt/?id=11540099301152204448&view=4

Rodyk draugams

Lietuviškas kaimas. Lietuviškos stiprybės šaltinis. Net ir miestiečiams. Juk taip gera pabusti, paglostytam rytinio saulės spindulio, išeiti į lauką, pasirąžyti, pasikasyti pakaušį, į savo prarūkytus plačius įtraukti gaivaus šienu kvepiančio kaimo oro, pasiklausyti paukštelių čiulbesio. Paskui basomis kojomis iš lėto žingsniuoti rasota žole, netyčia įminti į karvės paliktą natūralią trąšą ir meiliai pažvelgti į tą pačią karvutę, kuri flegmatiškai rupšnodama žolytę melancholiškomis akimis spokso į tave, visiškai netinkantį prie bendro jai įprasto vaizdo. Argi ne puikus lietuviškas kaimo rytas? Aš pagalvojau taip pat, kaip ir jūs. Tad norėdamas atsigauti po nesėkmingos merginos ieškojimo epopėjos, pasiėmiau keletą dienų atostogų ir išvykau pas savo tetą į kaimą. Į tą patį, kur praleisdavau savo nerūpestingos vaikystės vasaras, basas taškydamasis po balutes bei smagiai tampydamas vietinių mergaičių kasas.

Kaimiška ramybė

Aš tetos troboje. Teta apsidžiaugė: dar vienos rankos prie ūkio. Deja, iš karto ir nuliūdo, nes kategoriškai pareiškiau, kad esu taip nusibaigęs, jog bet koks ūkiškas darbas mano organizme sukels negrįžtamus procesus, pasibaigsiančius visišku centrinės nervų sistemos išsekimu. Tetą paveikė mano mokslingi žodžiai ir ji tyliai susitaikė su likimu, kad sveikas, drūtas ir žydintis jaunuolis keletą dienų po namus bimbinės be darbo.

O aš mėgavausi kaimietiška ramybe, neskubriu gyvenimo tempu, sodriomis besibaigiančios vasaros spalvomis. Juk taip gerai, kai neskamba telefonas (nes kaimas ne ryšio zonoje), kaip gerai niekur neskubėti, nes vis tiek niekur nespėsi: autobusai kursuoja tik trečiadieniais ir šeštadieniais. Kaip gerai nieko nedaryti. Aišku, iki tam tikros ribos. Ji man ateina į pavakarę, nes šioje ramybėje pasijuntu itin neramiai. Ką aš šitame kaime darau? Kur artimiausias baras? Mane apima panika, nes jis už kokių gerų 20 kilometrų. Ir vis tiek ten rasiu tik melžėjas, begeriančius mechanizatorius (jei dar tokių yra) ir alų, kuriame plaukioja kelios praeitos savaitės musės. Ką man daryti? Koks velnias mane nešė į šį visų užmirštą užkampį???

Bendravimas su kaimynais

Pas tetą užsuka kaimynas - esą pritrūko degtukų. Jis - geras mano vaikystės draugas. Kažkada skurdžiais sovietiniais laikais bandėme rūkyti šiaudus, sakydami, kad tai taikos pypkė. Aš į kailį gavau dvigubai: nuo jo tėvo, kad jo sūnų mokau negerų dalykų, ir nuo tetos, kad vos nepadegiau jos kluono. Kažin ką dabar jis susiruošęs padegti? Tačiau kaimynas gudriai pamerkia man akį ir šnipšteli, kad reikia atšvęsti mano atvykimą. Pasididžiuoti juk negalima. Tad paimu specialiai tam reikalui atsivežtą “Starkos” butelį ir saulei leidžiantis, kai darbai nudirbti, žygiuoju pas vaikystės draugelį. Geriam vyriškai. Tai reiškia: 1) iš karto susiversti 50 g “Starkos”, 2) smarkiai susiraukti ir 3) išleisti ilgą gerklinį garsą “aaaaaaaaa…”, 4) po to būtinai pasakyti “Ale, ir skani gyvatė”, 5) pauostyti duonos ir 6) atsikąsti mažą gabaliuką parūkytų ir nuo karščio jau aptekėjusių lašinių. Pokalbių temos rūsčios: apie ūkį, būsimą derlių, karvių prieauglį, bekonų supirkimo kainas. Apie pastarąsias itin nusimanau.

Į trobą renkasi ir kiti kaimynai. Greitai baigiasi “Starka”. Subėgioju antro butelio. Jis irgi išnyksta. Tuomet iškilmingai pranešama, kad mauksime ką tik padarytą ruginukę. Man ta ruginukė kažkodėl primena degintų padangų skonį. Tačiau kuo jos (ruginukės) daugiau, tuo padangų skonio mažiau. Kaip ir mano sveiko proto. Dar prisimenu, kad užsidėjęs iš kažkur atsiradusį statybininko šalmą, įsispyręs į ilgus guminius batus, užsivilkęs kažkokį nenusakomos spalvos žeme besivelkantį brezentinį daiktą, kurio, kaip suprantu, paskirtis neperšlapti einant karvių melžti, su darželyje nurautais jurginais vienoje rankoje, kitoje mosuodamas tuščiu “Starkos” buteliu, užlipu ant taburetės ir deklamuoju:

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt.
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Po to liepiu visiems pakartoti, ką jie matė ir girdėjo. O pats iš taburetės aukštybių gudria akimi pastebėjęs pakrypusią sofutę mitriai ant jos susirangau. Su šalmu, jurginais ir tuščiu buteliu. Šeimininkas mane kelia ir sodina prie stalo. Argumentuoja, kad ruginukę gamino ne šiaip sau, o ypatingai progai. Tačiau ypatinga proga (t.y. aš) deda visas pastangas, kad įgautų horizontalią padėtį ir kažką murma apie Kinijos žemės ūkio pasiekimus. Susirinkusieji skeptiškai įvertina mano pajėgumus: vyrai net kaip reikalas apšilti nespėjo, o šis miesčionis jau negyvas. Tačiau, kaip man vėliau papasakojo, jie baisiai klydo. Pasirodo, aš du kartus bandžiau išeiti per langą, tris kartus atkakliai ieškojau durų rankenos šaldytuve, o paskutinis triukas buvo toks. Didingai pakilau nuo sofutės ir pareiškiau, kad tuoj parvesiu merginų iš kiemo. Jie niekur manęs neleido ir tikino, kad kieme nieko nėra, - tik flegmatiškai žolę rupšnojanti karvė. Ir dar belojanti kalaitė. Tačiau aš buvau gudrus ir, įtaręs senų slunkių senbernių klastą, bandžiau juos apgauti. Isteriškai sušukau, kad pro langą lipa serijinis žudikas, atsekęs mane iš Vilniaus, o pats tuo tarpu mitriai bandžiau išsprūsti kieman. Deja, bandymas baigėsi tuo, kad aš vos spėjęs atidaryti duris susipainiojau brezentinio lietpalčio skvernuose, užkliuvau už slenksčio ir paslikas pargriuvau. Statybinis šalmas buvo kaip tik vietoje - jis mane apsaugojo nuo smegenų sukrėtimo.

Kaimiškas rytmetis

Prabundu. Pirma mintis - “Kur aš?”. Tą pirmąją nustelbia egzistencinė antroji mintis - “Kur mano galva?”. Bandau pačiupinėti. Jos nerandu. Apčiuopiu tik keistą plastmasinį daiktą. Praeina keletas akimirkų, kol suvokiu čiupinėjąs šalmą, kurį vakar užsidėjau vardan didesnio poezijos poveikio sudiržusioms nuo kasdienybės kaimiečių širdims. Galva skamba. Bet ne nuo rytinių paukštukų čiulbesio. Nuo pagiringo genio, kuris sėdi mano galvoje ir atkakliai bei metodiškai kala į pakaušį. Ojojojojojojoj…

Žygiuoju namo. Baisu. Nors tik 6 valanda ryto, tačiau kaimiečiai, užuot ramiai snaudę savo lovytėse, šeria kiaules, lesina vištas ir būtinai turi nuo galvos iki kojų mane nužvelgti. Netgi melžiama karvė - ir ta priekaištingai ir įžūliai žvelgia. Netgi įtariu, kad tai karvė-žmogėdra, belaukianti, kol koks naivus miestelėnas pasipainios jai po kojom, tiksliau - po jos kraugeriškais dantimis…

Sugrįžau ir susirangiau kamputyje, bijodamas pajudinti galvą ir pažadanti joje tūnantį išprotėjusį genį. Tetai sakiau, kad medituoju, o vakarykščiams sugėrovams - dirbu neatidėliotinus firmos darbus. Nei teta, nei sugėrovai manimi nepatikėjo.

Tad štai kokie lietuviško kaimo nuostabūs rytai. Ar jūs taip nemanote?

Rodyk draugams