BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Persikėliau į tinklink.lt

Sveiki gyvi,

mano gerbėjos ir gerbėjai. Jau senokai čia neberašau. Buvo įvairių priežasčių. Tačiau tai nereiškia, kad aš numiriau. Aš tiesiog persikėliau į kitą erdvę - http://www.tinklink.lt/rapolas_rakalas

Kvieciu visus prisijungti ir kartu pabendrausime - ten tikrai yra daugiau galimybių. Be to, galima matyti, ar Jūsų įrašai patinka žmonėms, ar juos skaito. Ir dar viena naujiena - pagaliau ruošiuosi išleisti savo knygą. Tikiuosi, kad ji jums patiks. Žodžiu, gyvenimas vyksta pilnu tempu.

Rodyk draugams

Kaip aš gyvenau pas gėjų II

Vakar aprašiau, kaip nusprendžiau pagyventi pas savo draugą gėjų Tomą. Kaip ir reikėjo tikėtis, buvo nuotykių. Ne, jis manęs neprievartavo. Bet ir be šito buvo įdomu.


Maistas


Rytą išeidamas į darbą jam palikau 100 litų, kad nueitų į parduotuvę ir nupirktų mums abiem maisto. Ir pasakiau, kad nupirktų man ko nors substancialaus: kepsnį “Astra”, dešros ir panašių produktų. Na, o kiek liks, tegu nusiperka sau, ko nori. Įsivaizdavau idilę - grįžtu iš darbo, o manęs laukia garuojanti soti vakarienė ir prie stalo stovintis bei pasiruošęs patarnauti mano draugas su prijuoste ir virėjo kepuraite.


Grįžau, tačiau manęs niekas nelaukė: nei vakarienė, nei gėjus. Pirmiausia įlindau į šaldytuvą. Ten neradau nei “Astros” kepsnių, nei dešros. Nors matėsi, kad mano draugas Tomas lankėsi “Maximoje”: šaldytuve mėtėsi “Meksikietiškos” salotos, silkių filė ir marinuoti burokėliai. Tai tikrai ne mano maistas. Jei ne mano, tai kur mano? Bandau skambinti savo draugui - jo mobilusis čirškia gretimame kambaryje. Gyvatė, išėjo ir savo mobilųjį paliko. Teko graužti silkę su obuoliais “Golden”. Po pusvalandžio graudžių apmąstymų apie sveiką maistą pasirodė ir mano draugas: “Bėgiojau”, - šelmiškai šyptelėjo man ir nuėjo praustis po dušu. Aš neištvėriau ir nepaisydamas jokių padorumo ribų nuėjau paskui, klausdamas, kur mano vakarienė. Jis ramiai atsakė, kad pripirko produktų visą šaldytuvą už duotą šimtą litų. “Kiek davei pinigų, tiek išleidau, tad jei nori, ko nors kito, duok antrą šimtą”. Čia tai bent - už šimtą litų, pasirodo, galima nupirkti tik silkės, burokėlių ir obuolių. Todėl aš nenusileidau ir pareikalavau čekio. Jis patempęs lūpą ir užsijuosęs ant juosmens rankšluostį nuėjo į prieškambarį ir iš piniginės jį ištraukė.


Dėl vieno Tomas nemelavo - suma buvo 102,15 Lt. Tačiau patyrinėjęs čekį atradau - jis pirko veido kremą “L'Oreal Plenitude” (24,99 Lt), tualetinis muilas (su linais) “Linea”, oro gaiviklį “Charm” (3,69 Lt), veido losjoną “Synergie Pure” (13,99 Lt), drėkinamąjį kūno pienelį “Lait Hydrant” (11,99 Lt), šveičiamąjį kūno muilą “Dove (2,51 Lt). Čia tai bent - pinigų daviau maistui, o jis kaip kokia žmona prisipirko kosmetikos. Man pasipiktinus, jis liepė atidžiau skaityti čekį. Atidžiau jį patyrinėjęs, atradau, kad buvo perkamas ir maistas. Be mano jau atrastos silkės, salotų ir marinuotų burokėlių, ten dar buvo kefyras 2,5% “Labas rytas” (1,09 Lt), tačiau galiojo 11 centų nuolaida, tad sumokėta 0,98 Lt, svogūnų laiškai (1,99 Lt), kiaušiniai su karotinu “Sveikas pradas” (3,29 Lt), tepus riebalų mišinys “Saulutė” (1,29 Lt) - kaip sakė Tomas, šis tepus riebalų mišinys buvo nupirktas specialiai man, nes jis jo nevartoja. Tame čekyje taip pat buvo nurodyta, kad buvo pirkta “Močiutės bandelė” su aguonomis (už 79 centus), šokoladinė bandelė (už 68 centus) ir dvi vanilinių ledų su kakavos glaistu “Aurum” porcijos (po 1,49 Lt). Jei pirko dvi bandeles ir dvi ledų porcijas, tai, vadinasi, po vieną sau, o kitos - man. Tai kur mano bandelė ir ledai?


“Suvalgiau, - ramiai atsake Tomas. - O vieną ledų porciją dar neišėjęs iš “Maximos”. Supranti, man depresija, aš negaliu sustoti valgyti”. O kur tuomet bandelės? “Jas irgi suvalgiau. Juk sakiau, kad man sunki depresija. O tu tik ją dar gilini užuot padėjęs. Koks tu žiaurus”.


Kad nebūčiau žiaurus, nutariau pavakarieniauti šalia esančioje kavinėje. Mane, aišku, lydėjo Tomas, kuris sakė, kad nieko nevalgys. Ir nevalgė: tik užsisakė žalios arbatos (labai padeda nuo depresijos) ir didelį gabalą pyrago (irgi, teigė Tomas, padeda), o po to ledų (o tai būtina vartoti sergant depresija). “Ech, kaip norėčiau sirgti bulimija - suvalgyčiau ir iš karto išvemčiau”, - pasakė man už abiejų žandų užsikišęs pyrago gabalus.


Tiesa, aš padariau išvadas ir daugiau jam nedaviau pinigų maistui. Motyvuodamas, kad jis išleido kosmetikai pirkti, reikalavau, kad už juos jis nupirktų mano mėgstamus “Astra” kepsnius. Tad likusį laiką gyvenau už jo pinigus.


Ekscesas


Gyvenome draugiškai, tačiau buvo ir ekscesų. Ne, jis, kaip tikėjausi, manęs neprievartavo. Man netgi pelėkautų nereikėjo statyti. Buvau šiek tiek nusivylęs. Net kai jį provokuodavau rytais seksualiai rąžydamasis prie pusryčių stalo, jis man pasakydavo: “Rapolai, juk žinai, kad tu manęs seksualiai netrauki. Nužydėjo tavo dienos ir dainos.”


Matyt, nepratusi prie tokio elgesio - aš vilioju, o į mane nekreipia dėmesio (nesvarbu, kad tai gėjus) - mano pasąmonė sugalvojo kerštą. Vieną penktadienio vakarą susitikę su draugais linksmai pašventėme. Grįžau pas savo dobilėlį penkialapį ryžtingai nusiteikęs. Toliau nelabai pamenu. Tačiau kitą rytą Tomas atsikėlęs į mane laidė priekaištingus žvilgsnius ir pasakė: “Rapolai, jei aš būčiau tave prievartavęs, tai dar nieko, bet kad tu vakar girtas mane prievartavai, čia tai jau kažkas tokio…”


Taigi, pasirodo, grįžęs aš bandžiau, anot jo, atvesti jį į tikrą kelią ir išgelbėti iš homoseksualystės liūno. Kai jis man atidarė duris, įspraudžiau jį į kampą ir aiškinau, kaip jis negerai elgiasi. Vėliau jį gainiojau po didelį penkių kambarių butą, kol pagavau ant svetainės sofutės. Ten aš jam pamokslavau, pešiojau už plaukų, grasinau pirštu. Ir netgi pūčiau į ausį. “Ką tai reiškia, Rapolai, nežinau. Negi tu taip ir merginoms darai? Tuomet nenuostabu, kad jos tave palieka, - gurkšnodamas kavą pliekė mane Tomas. - Tačiau, Rapolai, tau neatleisiu už tai, kad tu mane mušei su konservatorių programa “Dešinioji alternatyva”, rėkdamas “Štai kur tikrasis kelias”. Tokio pažeminimo seniai nebuvau patyręs!”.


Norėdamas kuo labiau sušvelninti situaciją išskubėjau į mažą kepyklėlę nupirkti jam patinkančių bandelių ir rytinį laikraštį.


Kosmetika


Mūsų susitarimą nesivesti merginų aš sulaužiau. Kai jis buvo išvažiavęs į trumpą komandiruotę, aš vis dėlto neiškenčiau ir parsivedžiau šaunią mergiotę. Prisipažinus apie šį nusižengimą, Tomas nelabai supyko: “Nieko tokio - mano butas dar nematė heteroseksualios meilės. Dabar jam nusišypsojo laimė. Reikia įvairovės”.


Tiesa, merginai, apsilankius vonioje, kilo klausimas: “Kas čia gyvena, jei kosmetikos daugiau nei pas mane?” Aš taktiškai nutylėjau. Tačiau nusprendžiau patyrinėti, kokios yra amžinos Tomo jaunystės paslaptys. Tomas mane maloniai su jomis supažindino: dėstė prieš mano nosį dieninius ir naktinius kremus, kremus veidui, rankom ir kitoms kūno dalims. Aiškino, kam reikalingos skirtingos putos plaukams, želė, lakai.


Po tokių pamokų padariau vienintelę logišką išvadą: kadangi jau gyvenu pas jį, tai galiu pasinaudoti jo kosmetika. Naudojausi sąžiningai, tad jis greitai pastebėjo, kad jos mažėja. Tuomet pradėjo ją nuo manęs slėpti. Aišku, tai ilgai netruko, nes greitai jo slėptuves surasdavau. Tuomet Tomas visą kosmetiką susinešė pas save į kambarį. Tad rytais (jis pats mėgsta ilgai pamiegoti) tekdavo tyliai sėlinti ir iš stalčių traukti kremus. Jei jis pabusdavo, šokdavo iš lovos it koks nirtus eržilas (o iš pažiūros toks nerangus atrodo) ir rėkdamas, lyg bute būtų kilęs gaisras: “Ir vėl tu, nelaimingasis gėjau, lendi prie mano kosmetikos”, pradėdavo mane vaikytis po butą. Būdavau išplūstamas paskutiniais žodžiais ir apspardomas į užpakalį. Užtat išmokau veidą išsitepti kremu greitai laviruodamas tarp įvairių baldų ir lankstydamas nuo įvairiausių į mane paleistų daiktų. Beje, tai nė kiek nesumažino mano noro naudotis Tomo kosmetika.


Išsikraustymas


Susitarėm, kad gyvensiu savaitę. Užtrukau pustrečios. Nepaisydamas pirmojo vakaro incidento dėl valgio pirkimo, toliau jis man sąžiningai darydavo šaltibarščius ir pirkdavo “Astros” kotletą. Ir pats valgydavo. O man priekaištaudavo, kad per mane jis įprato prie nesveiko maisto.


Tačiau ilgainiui Tomas tikriausiai pradėjo galvoti, kokiais pagrindais valgau šaltibarščius ir naudoju jo kosmetiką. Antros savaitės viduryje man nuėjus gulti jis parašydavo SMS, kurioje puikuodavosi vienas klausimas: “Kada išsikraustysi?”. Aš atkakliai ignoravau tokias jo pastangas. Tuomet jo SMS tapo grėsmingesni: “Neatleisiu tau, gėjau! Tokie kaip tu tik ir naudojasi tokiais kaip aš. Kraustykis!” Kadangi aš ir toliau nereagavau, jis surado rimtesnių argumentų. Vieną vakarą iš jo gavau tokį SMS: “Kiaule, jei nesikraustysi, prisikviesiu juodžiausius Vilniaus gėjus, jie su tavimi pasilinksmins. Tuomet išlėksi kaip kulka”. Iš pradžių juo netikėjau. Tačiau nuolatos kartojamas šis grasinimas darė savo. Tad vieną sekmadienį susiruošiau kraustytis. Susidėjau visus savo daiktus ir ruošiausi apkabinti savo mielą ir gerą draugą.


Deja, po pustrečios savaitės gyvenimo jis buvo tapęs gudresnis. Užuot nuoširdžiai apkabinęs, jis pradėjo tikrinti mano krepšį. Aš, aišku, protestavau - juk mes nesame pora, o, be to, labai negražu knaisiotis po kito daiktus. “O pasiimti mano geriausią kosmetikos rinkinį gražu? - atrėmė mano argumentus Tomas. - O mano frotinį rankšluostį ar gražu temptis pas save? Ir be to, kam tau mano šie marškinėliai. Suprantu, kad jie gražūs, bet vis tiek tau jie per dideli”. Aš tik liūdnai žiūrėjau į nuo manęs jau nebepriklausantį procesą ir nutaisęs tragišką it po Drezdeno bombardavimo veidą beviltiškai skėsčiojau rankomis. Paskutinis smūgis buvo, kai Tomas atrado mano krepšyje jo pirktus du kepsnius “Astra”. Tiesa, pavyko išsiderėti, kad vieną jis man paliks - juk kaip aš alkanas būsiu.


Išėjau atvirai demonstruodamas savo teisėtą pasipiktinimą. Kai jau sėdėjau taksi ir buvau nutolęs per saugų atstumą nuo jo, kad jis nepradėtų vytis, parašiau jam SMS, kuriame informavau, jog nuo šiol jo prabangus plaukų fiksatorius “Sebastian” priklausys man.


Tiek tos naudos iš gyvenimo pas gėjų.

Rodyk draugams

Kaip aš gyvenau pas gėjų I

Prisipažinsiu: istorija su Vasilisa, kuri mane kiekviename žingsnyje apgaudinėjo su dviem futbolo komandomis bei jas aptarnaujančiu personalu, mane šiek tiek išvedė iš pusiausvyros. Tačiau dar labiau - mano draugo gėjaus Tomo požiūris: man papasakojus šią graudžią istoriją, jis lyg niekur nieko atsakė: “Ai, Rapolai, lyg Vilniuje būtų mažai berniukų”.


Ir į plačią kaip Amazonės žiotys per potvynius savo burną įsikišo pusę ledų “Baltoji varnelė” porcijos. O paskui pradėjo aiškinti savo problemas. Jokios atjautos: aš jam savo skausmą išlieju, o jis man savo gėjus siūlo. Ir dar vienas ledus šlamščia it koks besotis slibinas devintos karalystės karalaites. Čia tai bent draugas.


Su juo susipažinau gal prieš septynerius metus. Tuomet buvau jaunas ir naivus, o be to, mane buvo ištikusi didžiulė dvasinė bei egzistencinė krizė ir it koks sulytas šunytis ieškojau kas mane suprastų. Ir suradau jį. Man atrodė, kad jis puikus ir nuostabus žmogus, mane suprantantis iš pusės žodžio ir nė sekundę neabejojantis mano talentu, o gal ir genialumu. Be to, man labai patiko, kad jis nuoširdžiai peikė mano priešus ir skriaudikus. Deja, kaip paskui prisipažino, jis klausėsi mano skundų ir kiekvienai mano minčiai pritarė tik todėl, kad norėjo su manimi permiegoti. O aš taip tikėjau, kad mus suvedė sielų sąskambiai ir tvirta vyriška draugystė. Šiais laikais be sekso net ir draugo nerasi.


Jam manęs suvilioti nepasisekė (dabar aš tikrai žinau, kad esu “suvaržytas ir kompleksuotas heteroseksualas”, kaip teigia Tomas), o po kiek laiko jis prisipažino apie savo orientaciją. Nuo tada aš jam pasakodavau savo nuotykius ir vargus su merginomis, o jis - su vaikinais. Kitaip tariant, apsikeisdavome abiem nenaudinga informacija.


Taip ir šį sykį man pasiguodus, jis pradėjo pasakoti apie savo eilinius nuotykius su vietiniais ir užsienio berniukais. Jam pasakojant, man gimė stiprus pasiryžimas: reikia kažką keisti. Ir keisti radikaliai.


Pasižiūrėjus į gyvenimo džiaugsmą bylojančias mano draugo gėjaus storas lūpas (o jos bylojo todėl, kad jomis jis čepsėjo antrą ledų “Baltoji varnelė” porciją), supratau, ko man reikia - adrenalino. O tai reiškia, kad būtina pagyventi pas savo draugą gėjų. Juk įsivaizduokite, kiek daug džiaugsmo tai suteiks - aš saugosiu savo nekaltybę, kambaryje pristatysiu įvairiausių spąstų ir varpelių, kad nebūčiau netikėtai užkluptas, po pagalve laikysiu storą tarybinės enciklopedijos tomą, kuriuo įnirtingai mojuodamas ginsiu savo garbę, jei į ją bus kėsinamasi. O naktį prabusiu išpiltas šalto prakaito ir lengviau atsidusiu, kad nesu prievartaujamas. Tokie malonūs rūpesčiai tikrai išguis mintis apie Vasilisą. Ir viskas bus gerai.


Nedrąsiai pakišau šią mintį Tomui. Jis nusišluostė lūpas ir iš karto entuziastingai sutiko: “O Rapolai, bus labai įdomu. Gal pats tapsi gėjumi. Galėsi aprašyti “Omni Laike” savo naujas patirtis. O dabar vien tik apie mergaites rašai. Kam tai įdomu? Iš karto būtų įdomiau, jei parašytum tokį straipsnį “Kaip aš tapau gėjumi”. Tai nustebtų tave dievinančios merginos. Nors iš karto susirastum naujų gerbėjų”. Ir pažiūrėjęs į mano liūdną veidą tarė: “Pagal metus jau turėtum gėjumi tapti. Dabar kritinis amžius. Daugelis tavo metų gėjais tapo”.


Na, tokio radikalumo aš nesiekiau, tad susitarėm dėl vieno - jis nesiveda savo berniukų, aš pas jį nesivedu savo mergaičių. Žodžiu, kadangi dabar aš kenčiu, tai ir jis galės pakentėti be sekso. Gyvensime tik mes abu ir diskutuosime intelektualiomis temomis: apie pasaulinį atšilimą, skurdo mažinimą trečiajame pasaulyje ir tautinio orumo skatinimo programą Lietuvoje.


Tad dar tą patį vakarą pasiėmiau dantų šepetuką, pastos, apatinio trikotažo, butelį gero vyno ir atvažiavau pas gėjų Tomą.

Rodyk draugams

Kaip aš savo merginą išdavinėjau

Jei kas, aš dar nevedžiau. Tačiau susiradau merginą ir gyvenu kartu kaip man jau ilgoką laiko tarpą. Be to, laimingai arba nuobodžiai - priklausomai kaip pažiūrėsi. Juk mano gyvenime itin smarkiai sumažėjo nuostabių girtuoklysčių iki paryčių ir visiškai dingo naujos bei viliojančios merginos. Taip, aš esu ištikimas, koks buvo man Bobrikas, kurį beveik prieš metus pritrėškiau šlepete. Tačiau širdyje kartais atgimsta bebaimio nuotykių ieškotojo dvasia.


Tuomet taip ir norisi įnirtingai šuoliuoti per barus, spanginti akytėmis į gražuoles, rankioti it gėleles pievoje meiliai merginų siūlomus telefonų numeriukus, o galiausiai ir pavilioti kokią nors jauną mergę pasakius, kad ji tokia tyra kaip rasos lašelis, rytinės saulės spindulio nuskaidrintas.


Nuo tokių Indianos Džounso ir Skaivokerio kartu sudėjus vertų žygdarbių sulaikydavo paprastai mano pašonėje esanti mergina. Tačiau juk ne visuomet ji būna pašonėje, ar ne?


Tad vieną penktadienį mano mergina šventė savo draugės mergvakarį. Aš buvau laisvas. Galvojau, kad vakarą praleisiu ramiai: su buteliu alaus prie žydrojo ekrano.


Fengšui energijos galia


Tačiau laimingojo vaikino planams nebuvo lemta išsipildyti. Apie pietus man parašė elektroninį laišką seniai girdėta ir regėta mergiotė. Kažkada buvome porą kartų tam tikromis aplinkybėmis susitikę, bet smulkmenų nepasakosiu. Ji nieko ypatinga neparašė, tiesiog paklausė, kaip gyvenu, kas gero.


Ji tikrai nebuvo didelė gražuolė, nebuvo ypatinga, tačiau tas laiškelis man smogė kaip kuolu per “Head&Shoulders” šampūnu išplautą galvą. Į ją pradėjo lįsti mintys apie mergiotę: kaip jai sekasi, ką ji veikia. Kitos pusės minčių nepavadinčiau itin padoriomis. Tad tris kartus giliai įkvėpiau ir dešimt kartų pakartojau: “Aš esu ištikimas savo merginai”.


Tai niekuo nepadėjo. Ir aš supratau, kad tokius protu nepaaiškinamus norus sukėlė fengšui energija. O jos taip lengvai nenugalėsi. Todėl nusprendžiau su ja kovoti alaus bokalais. Nuėjau į rašytojų kavinę “Trečias brolis”, kad tik gražių merginų nepamatyčiau ir neleisčiau fengšui energijai dar nuožmiau įsismarkauti.


Taip, linksmai įraudę menininkai neaudrino mano fengšui energijos, tačiau tai negelbėjo - aš vis tiek galvojau apie tą mergiotę. Aišku, visiškai blaiviai supratau: aš esu nekaltas, fengšui energija kalta.


Juk esu ištikimas savo merginai - tai pakartojau net dešimt kartų, o už fengšui energiją nesu atsakingas, kaip nesu atsakingas už potvynius ir atoslūgius, kuriuos sukelia Mėnulis. Juk jeigu kokia nors žuvytė įsipainioja tinkluose kur nors Ramiojo vandenyno pakrantėje ir prasidėjus atoslūgiui patenka į tinginio žvejo puodą, tai negi aš kaltas?


Tad jei fengšui energija šaukia pas kitą merginą, tai ką aš galiu padaryti? Juk kai priartėja Mėnulis prie Žemės, tai vanduo pakyla - prasideda potvynis, - o ne traukiasi, putoja ar užverda. Ir nieko čia nepadarysi. Taip ir su fengšui energija.


Benedikto patarimai


Tačiau aš tikrai ne iš tų, kurie be kovos pasiduotų. Nusprendžiau, kad reikia Benedikto patarimų ir palaikymo. Parašęs savo merginai, kad su kolegomis šiek tiek pasilikome po darbo bare, paskambinau Benediktui.


Benediktas šiaip nerangus vaikis, tačiau kai kitą ištinka bėda, visuomet mitriai randa laiko širdingiems pokalbiams. Ir ne todėl, kad atjaustų savo artimą, o todėl, kad jam labai patinka, kai kas nors kitas turi daugiau problemų nei jis pats.


Gerdamas ketvirtą alaus bokalą trumpai išdėsčiau situaciją (savo teoriją apie fengšui energiją kukliai nutylėjau). Papasakojęs laukiau, kad kaip aršus šeimyninių vertybių gynėjas, visuomet per savivaldybės rinkimus balsuojantis už konservatorius, man pasakys: “Mesk iš galvos tą mergiotę, būk tvirtas ir ištikimas”. Deja, jis pasikasė kairę ausį ir pasakė: “Tai ko čia sėdi su manim. Važiuok pas ją.”. Supratau, kad šį vakarą ir jis yra šėtoniškos fengšui energijos apsėstas.


“Bet juk aš negaliu, aš ištikimas”, - bandžiau kovoti su fengšui energija, įsibrovusią į Benedikto sielą. “Bet juk tavo mergina nieko nesužinos”, - lengvai nokautavo mane fengšui energijos hipostazė. “Hmmm, - mąsčiau aš. “Rapolai, nepraleisk progos”, - gundė mane Benediktas it koks belzebubas šv. Antaną dykumoje. “Aš tave kviečiau tam, kad tu mane atkalbėtum, o ne prikalbėtum būti neištikimam”, - meldžiau jį. “Mielas Rapolėli, kodėl tu nenori patirti nuotykio? Aš tavo vietoj net negalvodamas nuvažiuočiau pas ją”.


Iš tikrųjų - kodėl?


Supratau - aš viską padariau, kas buvo mano valioje, o dabar reikia pasielgti taip, kaip šaukia fengšui energija. O šaukė ji mane pas tą mergiotę.


Tad išgėriau dar vieną alaus bokalą ir greitai aptarėme su Benediktu alibi: abu sakysime mano merginai, kad vakarą praleidome kartu pas jį namuose. Aš paskambinau tai mergiotei ir pasakiau: “Fengšui energija man liepia atvažiuoti pas tave. Ar priimsi?”. “Man atrodo, kad tave valdo visai kitos energijos, tad jau atvažiuok. Tik nepamiršk alaus pasiimti”, - ji buvo dalykiška.


Belaukdamas taksi su Benediktu spėjau išgerti dar vieną alaus bokalą.


Pas merginą


Taigi išlipu iš taksi. Ir suprantu, kad man slopsta fengšui energija, nes pradeda drebėti kojos.


Mane aplanko košmariški regėjimai:o kas jei tai mano merginos išbandymas? Mane pasikvietusi mergiotė ir mano mergina yra senos geros draugės ir nusprendė mane patikrinti. Kas bus, jei man pabeldus į duris jas atidarys mano mergina? Ar suspėsiu jai viską paaiškinti apie fengšui energiją, potvynius ir atoslūgius, sukeliamus Mėnulio?


Tačiau trauktis jau per vėlu. Skambinu į duris. Atidaro mergiotė. Tai jau gerai. Kol ji virtuvėje sudeda mano atvežtus vaisius, greitai apžiūriu butą, ar kur nors nėra pasislėpusios mano merginos. Jos nėra. Tai jau gerai. Juk gal visai ir nieko atsiduoti fengšui energijai?.. Ypač kai ji tave taip šaukė. Ir ypač kai taip su ja kovojai. Ir pralaimėjai…


Susėdame svetainėje. Ji ant sofos, aš ant fotelio. Geriame alų. Vieną butelį, antrą. Tuomet suprantu, kad manyje su fengšui energijos liepsna pradėjo kovoti senovės lietuvių dievukas Ragutis su savo putomis. Kitaip tariant, aš pradedu “smiginėti”.


Tačiau fengšui energijai į pagalbą atėjo senojo Rapolo dvasia - jei aš vienas pas merginą, tai kažką reikia daryti. Todėl sukaupiau visas jėgas ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi okeanas, kai prie jo priartėja Mėnulis. Padėjo, nes atsistojau ir nusprendžiau, kad iki sofos, ant kurios ji sėdėjo, nušniokšiu kaip potvynis.


Susikaupiau ir atsargiai dėliodamas kojas ėmiau sliūkinti jos link. Neišėjo. Tiksliau pasakius, išėjo atbanguoti: užkliuvau ir pargriuvau tiesiai jai po kojomis. Man skaudėjo alkūnę, o iš butelio šniokštė alus ant jos prabangaus kilimo.


Jai tas nepatiko, nors ir aiškinau, kad tokie jau yra gamtos dėsniai: kai Mėnulis priartėja, prasideda potvyniai, o kai Rapolas su alaus buteliu rankoje parkrenta po gražios merginos kojomis, alus liejasi ant kilimo, o ne šokinėja ar atlieka kokius nors kitus triukus. Ir Ramiojo vandenyno pakrantėje potvyniai yra daug daug didesni, palyginti su šiuo mažulyčiu alaus išsiliejimu.


“Aš juk tavo Mėnulis, mažyte”, - sakiau jai kaltai akis įbedęs į alaus balutę. “Žinai, jei kiekvieną kartą, kai tu priartėji prie manęs, baigsis potvyniu, tuomet turėtume susitikinėti baseine”, - atkirto ji.


Ir išėjo atsinešti skuduro. Aš tuomet klestelėjau ant sofutės ir, aišku, išverčiau jos paliktą alaus butelį. Alaus dėmę uždengiau pagalve.


O kai ji sugrįžo, iš jos rankų išplėšiau skudurą ir pradėjau įnirtingai sausinti alaus balutę ant kilimo. Po to nušveitęs skudurą į kampą kuo skubiau puoliau prie jos ir apsikabinau - kad tik ji nespėtų pažiūri, kokie procesai vyksta po pagalvėle. Tai jai patiko, tačiau ji nesidavė nei bučiuojama, nei leido nuvilkti drabužių. Tuomet pagalvojau, kodėl turiu ją nurengti, jei ji gali pati. Ir išdėsčiau dar vieną gamtos dėsnį - kai priartėja kitas dangaus kūnas Saulė, darosi karšta ir reikia nusivilkti drabužius.


Ji atsakė, kad turiu apsispręsti, kuo aš noriu būti - Mėnuliu ir kelti potvynius, ar Saule ir priversti ją nusirengti. Aš atsakiau, kad tiek per potvynį, tiek per sausrą drabužiai nereikalingi.


Žodžiu, mes taip mielai kalbėjomės - bent jau man taip atrodė - kol išgirdau ją šaukiant: “Rapolai, tu juk miegi”. Taip Ragutis įveikė tai, kas buvo nei mano, nei Benedikto jėgoms - fengšui energiją. Aš buvau prisnūdęs.


Nežinau, kiek aš miegojau, tačiau šis prisnūdimas mane atvedė į protą ir pagalvojau: “Ką aš čia darau?” Todėl pasakiau, kad man bloga ir jei kuo skubiau negrįšiu namo, pradėsiu žaibuoti ir kelti ne tik potvynius, bet ir cunamius. Ji akivaizdžiai nuliūdo dėl tokio staigaus mano pasikeitimo: “Rapolai, jei nori, gali pamiegoti pas mane”. “Ne, - išdidžiai pasakiau ir mintyse pridūriau: - Rapolas miega tik ten, kur nori, o dabar jis nori miegoti savo lovoje apsikabinęs savo merginą”. Lyg apskritai nieko nebūtų buvę, lyg nebūtų buvę nuodėmingų minčių…


Važiuodamas taksi dar sykį pagalvojau, koks esu laimingas, kad taip ir neišdaviau savo merginos. Man pavyko likti ištikimam, nepaisant visų fengšui energijų. Mintyse padėkojau lietuvių Ragučiui, kuris padėjo nugalėti kiniškas klastas. Juk yra daug geriau būti ištikimam savo merginai, ar ne?


Epilogas


Tačiau istorija nesibaigė. Grįžęs prie savo buto radau pritūpusį ir primigusį Benediktą. Išbudinęs paklausiau, ką jis čia veikia? Jis atsakė, kad atėjo budėti prie durų ir laukti mano merginos. “Kam?” “Ogi tam, kad galėčiau pasakyti, jog mes kartu praleidome visą vakarą”. Kaip gerai, kad aš pirmas grįžau, o ne mano mergina, nes antraip man būtų reikėję pasitelkti visą fantaziją, kad paaiškinčiau, kur buvau. O paskui jis šelmiškai mirktelėjo ir paklausė: “Tai kaip buvo?” Ir aš supratau, kad jį atginė smalsumas: kaip tas didysis nuotykis, į kurį ir jis mane pastūmėjo. Ir dar kartą apsidžiaugiau, kad grįžau pirmas. Juk jis iš nekantrumo tikrai būtų papasakojęs viską mano merginai ir kartu pasiūlęs laukti manęs begrįžtančio, kad kartu išklausytų mano istoriją.


Atsidarius šaldytuve rastus butelius, papasakojau, kaip viskas buvo. Mano istorija jį akivaizdžiai nuliūdino. “Žinai, Rapolai, tu toks nuobodus, toks nuobodus…”


Paryčiais grįžusi mano mergina mus rado svetainėje meiliai kartu miegančius ant sofutės. Ji juokaudama išsitarė: “Gražu, vos išeinu, o tu iš karto mane išduodi. Ir su ne bet kuo, o su Benediktu”.


Gerai, kad ji nė nenumanė, kad šiuose žodžiuose yra šiek tiek ir tiesos.

Rodyk draugams

Šlovingi žygdarbiai Nidoje (II)

„Tau dabar duoti į snukį ar išeinam į lauką“, - vietoj pasisveikinimo taria Indrės vaikinas.


Man iš nuostabos atvimpa apatinė lūpa, išsprogsta akys, rankos sustingsta, o ausys sukruta: gal ne taip nugirdau. Todėl pasitikslinu: „Ką sakėte?“


„Tau dabar duoti į snukį ar paskui? Kodėl lendi prie Indrės? Galvoji, kad nežinau, kas esi? Galvoji, kad nežinau tavo rašliavų? Tau pasakau pirmą ir paskutinį sykį – nelįsk prie Indrės, nes kitaip turėsi reikalų su manimi“.

Rodyk draugams

Žydrojo kompiuterio ekrano vilionės

Esu kuklus, bet kartais mėgstu pasigirti. O kadangi “Omni Laiko” dėka tapau populiarus, tad noriai naudojuosi sava 15 minučių šlove viliodamas kokią šaunią mergiotę. Tiksliau, merginas, nes kuo jų daugiau, tuo geriau. Deja, tokie bandymai kartais veda ne ta linkme…


Štai prieš keletą mėnesių susipažinau viename pokalbių kanale su puikia mergina iš Kauno. Keitėmės elektroniniais laiškeliais, sakėm vienas kitam švelnius žodelius, kreipdavomės vienas į kitą įvairiais zoologiniais bei botaniniais terminais. Į jos “mano zuiki” atsakydavau “mano piene”, o kai ji mane pavadindavo “nuostabiu šerniukiu” ar “švelniu kolorado vabalu”, atsakydavau ne mažiau žaismingu kreipiniu “mano puikioji kalendula”.


Ir nėr čia ko per daug slėpti - rašant tuos laiškelius tarp Kauno ir Vilniaus įsižiebdavo nemenkos erotikos kibirkštys, kartais pereinančios į kamuolinius žaibus. Tad mintyse jau rezgiau vieną po kito puikesnį planą, kai mes susitiksime, ką veiksime ir kaip išsiskirsime (tai būtinai irgi reikia suplanuoti, antraip mergina gali prilipti neapibrėžtam laikotarpiui, o to aš visai nenoriu).


Staiga tie išlydžiai tarp Kauno ir Vilniaus baigiasi: ji man neberašo laiškučių. Smūgis mano savimeilei, bet globaliame kontekste tai nedidelė bėda. It apsukrus prekybininkas visuomet turiu atsarginių variantų, t.y. merginų, su kuriomis lygiai taip pat švelniai bendrauju vartodamas jau geologinius (”mano deimančiuk”) ar archeologinius (”tu mano nuostabi amfora”) terminus. Tad netekimas vienos potencialios rinkos tuomet nėra toks skausmingas.


Ir štai vieną dieną gaunu laiškelį iš savosios “kačpėdėlės”:


“Labas, Zuiki :)
Ar dar pameni mane? Aš taip labai pasiilgau tavęs, bet dabar retai galiu prieit prie interneto :( Tikiuosi, nepamiršai manęs :) Parašyk, kaip tau sekas? Gerai, ikiukas :) Bučiuoju :)”


Na, ar ne malonūs širdžiai ir kitoms kūno dalims tokie laiškiukai? Juk jai kažką šiek tiek reiškiu. Tik blogai susiklosčiusios aplinkybės apsunkina tolesnį mūsų botaninių ir zoologinių terminų žodyno turtinimą.


Aš greitai surezgu meilės kupiną laiškelį. Ir vėl kelias savaites negaunu jokio atsakymo. Ech, tos merginos nepastovesnės nei rublio kursas…


Ir štai vieną dieną tarp gausybės laiškelių gaunu berods iš savo nusvajotos kaunietės. Jis labai lakoniškas:


“Kaip sekas?”


Na, sekasi man gerai, tik ko tu su manimi žaidi slėpynių? Ko tyli ilgomis savaitėmis. Suprantu, kad jei dabar rimtai nepasistengsiu, tuomet visas ankstesnis įdirbis nueis šuniui (ar kokiam nors barsukėliui) ant uodegos, t.y. ji greitai susiras kitą. Tad patrinu rankas ir savo mikliais piršteliais barškinu:


“Meile mano,
viskas būtų gerai, tik tu mane liūdini. Nerašai laiškelių, pamiršti… Aš juk savo šviesiąsias akeles pražiūrėjau į žydrąjį monitorių, porą klaviatūrų sunaudojau betikrindamas savo paštą, “Starkos” tris kibirus išgėriau, žinios nuo tavęs, o mano pinavija, nesulaukdamas… O dygliažuve mano, jei ir toliau mane kankinsi, aš mirsiu didelėse kančiose it koks viduramžių martyrius, t.y. kankinys.”


Kitą dieną iš jos gaunu:


“Aš netyliu, meiluti, tik mano kompas buvo sustreikavęs. Oi, dėkui už meilę. Ką jau ir myli… taip iš karto? Laukiu.”


“Lenk medį, kol jaunas”, - sakydavo man tėvas vaikystėje, užsukdamas ausį už eilinę šunybę. Šią pamoką gerai išmokau, todėl nusprendžiu, kad pats metas šią jauną liepaitę bent truputį palenkti. Kaip tik penktadienį firmos reikalais turėjau važiuoti į Kauną, tad iš karto pasiūlau susitikti.


“Meile mano,
myliu tave ne tik iš karto, bet visą ir labai karštai. Klausyk, tu esi tyra ir nuostabi it ryto rasos lašelis, saulės spindulio nuskaidrintas. Tu tokia, tu tokia… Tu nepakartojama… Klausyk, atvažiuoju penktadienį į Kauną, gal susitinkam?”


Jokio atsakymo. Aš susinervinu. Tėvo pamoka nuėjo šuniui ant uodegos. Ir trumpalaikis vizitas Kaune buvo nerezultatyvus.


Tačiau sekmadienio rytą gaunu tokį laiškelį.


“Sveikas, Zuiki,
Gaila, bet aš buvau grybauti, tad jau tu nepyk. Geriau pas mane atvažiuok. Paskambink telefonu….”


Vos rusenusios žarijos virsta kaitria liepsna. Na, štai, ji davė telefoną, o tai jau reiškia, kad ji manęs nevedžioja už nosies. Kuo greičiau siunčiu SMS ir iš karto gaunu atsakymą:


“Sveikas, tai ko nepaskambinai? Ką Kaune veikei? Kada į svečius pasikviesi, zuiki mano? Laukiu nesulaukiu.”


Net nespėjus atsakyti, gaunu kitą SMS: “Tu vienas gyveni? Ką man siūlai? Kai važiuosi iš Kauno, užsuk manęs pasiimti. Jei dar nori… Beje, gali man skambinti normaliu tel., galėsime sutarti.”


Noriu, noriu, žinoma, kad noriu. Tik kad aš jau Vilniuje. Na, bet Kaunas ar Vilnius, - koks skirtumas, kai širdis dega meile ir kitomis liepsnomis. Esu apimtas palaimingo virpulio, vedančio į jaudinančią nežinią. Kokia ji? Kaip ji atrodo? Kuo būtent ją sužavėjau. Kur nuves šis susitikimas?.. Mano svajos tampa nesuvaldomos it koks Niagaros krioklys…


Renku numerį, nutaisau sodrų žemą balsą (tai itin patinka merginoms). Gerai, kad netariu pirmas “O mano mieloji jūros kiaulyte”, nes ten atsiliepia kažkoks saldžiabalsis vyriškas balsas. Tikriausiai tėvas arba brolis. Ir tik dabar man ateina į galvą, kad aš težinau jos “nicką”. Vardų kaip ir neprireikė - juk gyvūnėliais ir augalėliais vienas kitą vadinome. Bet juk nesakysiu jos tėvui: “Pakvieskite, prašom, “mano gyvačiukę” ar “mano musmirytę”. Taigi tenka padėti ragelį ir dar sykį rašyti SMS, klausiant, koks jos vardas.


Tuoj pat gaunu atsakymą:


“Taigi aš ir atsiliepiau, o tu padėjai ragelį. Gražu… mano vardas Jonas. Malonu, zuikeli. Taigi tuoj gali skambinti. Tu pasimetęs?”


Mane ištinka stabas. Paskui antras. “Kas čia dabar?” Tai negi aš su gėjumi susidėjau? Ir, kas svarbiausia, tai ne jis mane kabino, o aš jį. Jis mane gali paduoti į teismą už seksualinį priekabiavimą… Deja, jis nori ko kito, nes tuoj gaunu SMS.


“Skambink man į namus. Aš atsiliepsiu. Paskambini ir padedi ragelį. Gražu. Kažkas su tavimi negerai. Tikriausiai nedrąsus esi. Lauksiu.”


Sulauksi. Kuo greičiau išjungiu savo “Nokia”, nuo visų tinklų atjungiu kompiuterį ir stacionarų telefoną. Dėl viso pikto užleidžiu žaliuzes ir per durų skylutę pasižiūriu, ar kas nors įtartinas nesitrina aplink duris. Nėra, lengviau atsidūstu.


Norėdamas atstatyti šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, normalų širdies ritmą bei sumažinti adrenalino kiekį, įkalu stiklą viskio ir pradedu mąstyti, kaip tai atsitiko. Peržiūriu savo pašto dėžutę. Atrandu, kad šio nuostabaus vaikino, kurį ištisą savaitę kabinau, ir mano viliokės kaunietės elektroninio pašto adresai labai panašūs. Tarp gausybės pranešimų aš juos sumaišiau. O kur dar tokie panašūs zoologiniai kreipiniai, kaip “zuiki mano”…


Šį zoologinį terminą dar sykį teko perskaityti pirmadienio rytą, kai turėjau įjungti savo mobilųjį telefoną. Ten puikavosi žinutė:


“Zuikeli, kas su tavo tinklais, kad niekas nekalba. Ar tu nenori kalbėti? Lauksiu. Jonas.”


Baisu. Labai baisu. Gerai, kad daugiau jis manęs nepersekiojo, nekaišiojo prieš mano nosį laiškelių, kur jį vadinau “meile mano” ir “tyru ryto rasos lašeliu”.

Rodyk draugams

Šlovingi žygdarbiai Nidoje (I)

Išradingojo lietuvio Jimmy nuotykiai Londone

Sunku Londone lietuviui - esi nelegalas, bijai deportavimo, nuo tavęs koks nors kapitalistas bando nulupti paskutinį kailį. Net “Lietuvos rytas” šį savaitgalį jų vargams puslapį paskyrė. Tačiau šie vargai ištinka tik statistinį lietuvį. Išradingieji ir gudrieji tokių košmarų net nesapnuoja.


Vienas negausiam išradingųjų būreliui priklausančių asmenų yra mano geras draugas Jonas Jonaitis (be jokios abejonės, pavardė pakeista), su kuriuo išgėrėme ne vieną bokalą Brikstono baruose mano apsilankymo Londone proga. Besitrankant jis pasidalijo savo patirtimi, kaip per daug nesivarginant išgyventi šitame megapolyje.


Beje, kai kuriuos jo išgyvenimo aspektus teko matyti savo akimis. Visi žino, kad transportas Londone brangus. Tačiau tik ne Jimmy. Jis žino vietų, kur galima nusipirkti metro bilietą iš antrų rankų ir todėl dvigubai pigesnį. Tačiau tai jis daro tik tuomet, kai būna geros nuotaikos. Šiaip galima važinėti autobusais nieko nemokant.


Paprastai įlipant vairuotojui reikia parodyti turint bilietą, tačiau juk galima jam mosuoti bilietu, kurio galiojamas pasibaigė 2001 metų rugsėjo mėnesį. Svarbu nutaikyti momentą, kai susidaro spūstis lipant, kad vairuotojui nebūtų laiko gilintis į tokias smulkmenas, kuriais metais buvo pirktas bilietas. Tik nereikia apsigauti ir įlipti į seną autobusą - ten vaikšto kontrolieriai, o jų jau taip lengvai neapgausi. Yra kitas variantas, kurį išradingasis lietuvis Jimmy naudojo važinėdamas su manimi. Pirmas lipu aš ir ko nors paklausiu vairuotojo. Kol jis būna sutelkęs visą dėmesį į sąžiningą turistą, Jimmy jau patogiai susirango ant sėdynės. Aišku, pirmą sykį vykdant šią operaciją sugebėjau priblokšti. Įlipęs į autobusą nieko geriau nesumojau, kaip paklausti: “Kur važiuojate” (”Were are you going?”). Vairuotojas išplėtęs akis į mane įsispoksojo. Pagalvojau, kad mano laužytos anglų kalbos nesuprato, tad klausimą performulavau: “Kokia kryptimi važiuojate?” (What's the destination”?). Tuomet jau jo nervai neišlaikė, nes tikriausiai kvailesnio klausimo jis nebuvo sulaukęs: “Taigi parašyta, kur važiuojam. Skaityti reikia”. Kadangi Jimmy man linksmai mojo rankele, aš padėkojau už informaciją ir nustriksėjau jo link, vairuotojui palikdamas neįmenamą mįslę, ką galėjo reikšti tokie paslaptingi klausimai.


Beje, Jimmy žino daug įvairių naudingų dalykų. Sakykime, kur pigiai galima pavalgyti. Kebabą už pusantro svaro galima gauti Briclane. Jei rytų Londonas nepakeliui, tuomet reikia važiuoti į Camden Towną. Ten po 18 valandos galite už vieną svarą užkąsti “Chinease”, “Indan” ir dar visokio kitokio maisto. Šiaip tas pats maistas pigiausiose turistinėse vietose (o jų irgi reikia paieškoti) kainuoja tris svarus. Beje, reikia neapsišauti ir neateiti tarp 17.00 ir 18.00 val. - tuomet maistas kainuoja 2 svarus. Ir dar viena detalė - jei pirksite kioske “Japanease food” “teryaki” (nors iš tiesų tai yra vištienos gabalai sojos padaže su ryžiais ir gausiai aplaistyti aliejumi), garsiai kalbėkite lietuviškai - japonė su jumis pasisveikins lietuviškai. Ir žinokite, kad šis lietuvių kalbos populiarinimas pasaulyje yra Jimmy nuopelnas. Taip jis atiduoda savo duoklę Lietuvos įvaizdžiui.


Jimmy susitvarko ir su savęs lavinimu. Niekindamas popkultūros atavizmus - vaškinių figūrų ir literatūrinių seklių privačius muziejus (įėjimas - 15 svarų), jis veltui grožisi klasikine tapyba Nacionalinėje galerijoje ar Britų muziejuje, su šiuolaikiniu menu susipažįsta “Tate Modern” galerijoje, o norėdamas atšviežinti bendrąjį išsilavinimą traukia į Mokslo arba Gamtos muziejus. Visi šie lobiai Londone nemokami.


Tačiau tai tik menkos detalės, neatskleidžiančios tikrosios Jimmy sielos. Kas jums sakė, kad Londone būtinai reikia dirbti nelegaliai? Netgi nebūtina studijuoti kokiame nors nežinomame koledže, idant gautum leidimą dirbti 20 valandų per savaitę (tačiau niekas nesakė, kad negalima dirbti dviejose vietose po 20 valandų). Jimmy daro kitaip. Daug protingiau - jis laikinai tampa kokios nors Europos Sąjungos šalies piliečiu.


Taigi vieną dieną Jimmy nukeliavo į darbo biržą, susirado jį dominantį darbo pasiūlymą ir truputį pakalbėjęs su klerku apie orą, merginas bei pasičiupinėjęs kišenes nuoširdžiai nuliūdo: “Oi, pamiršau dokumentus. Kaip gaila, rytoj teks ateiti”. Geraširdis klerkas, savaime suprantama, pasakė, kad tai nieko tokio ir jis galįs užpildyti dokumentus be jokių pasų ir kitokių popiergalių. To Jimmy ir reikėjo. Aišku, Jonas Jonaitis nerašė savo pavardė, jis parašė Onas Onaitis. Tada pasikasęs sprandą, pagalvojo, kokios šalies tai galėtų būti pilietis. Labiausiai jam panėšėjo į graiką. Taip ir užrašė. Kadangi graikiškai jis nemoka net “labas” pasakyti, tad tam atvejui, jei sutiktų tikrą graiką, buvo sukūręs istoriją, kad iš tikrųjų jis yra gimęs JAV, todėl gimtosios kalbos nemoka. Tačiau, be jokios abejonės, ją išmoks.


Kai už visišką neveikimą iš darbo buvo išmestas, jis visiškai nenusiminė, o bejausmei angliškai sistemai sudavė dar vieną smūgį. Nuėjo į “Inland revenue” - tai angliška “Sodra” - ir atsiėmė visus mokesčius, kuriuos sumokėjo karalienei kaip legaliai dirbantis Graikijos pilietis. Dėl to jis net nepagailėjo laiko užpildyti 12 anketų, neužmiršdamas nurodyti savo adreso Atėnuose.


Na, o dabar man pasakykite - ar labai jau sunkus gyvenimas Londone?


Beje, baigiant rašyti šį tekstuką, iš Jimmy gavau laiškelį.


“Sveikutis, Rapolai,


Tu ką, istoriją apie Jimmy rašai? Sprendžiant iš tavo padrikų e-mailų? Tai va, aš jau nebe Jimmy. Dabar aš Knut Nielsen. Tokiu vardu užsiregistravau darbo biržoje - danas, suprask. Tačiau geriausias bajeris tas, kad ten pat, kur aš įsidarbinau, dirba dvi švedės, kurios, aišku, labai apsidžiaugė, kad aš iš Danijos ir dar iš Kopenhagos (pirmas mano galvoje pasitaikęs pavadinimas), kur jos ne sykį lankėsi. Priešingai nei aš. Taigi diskusija su jomis apie mano gimtąjį miestą buvo pakankamai turininga. O viršūnė buvo tuomet, kai mes pradėjome lyginti danų ir švedų kalbas. Juk jos tokios panašios, nors gal po pokalbio su manimi jos ir pakeitė savo nuomonę. Tai va, geriausia būtų, jei ant tikro dano užsiraučiau.


Tai va tokie dalykėliai.


Iki ir linkėjimai tavo visoms merginoms!


Jimmy - Knut Nielsen”


Tai štai koks tas Jimmy. Niekur jis neprapuls. O štai Anglijos mokesčių sistema gali rimtai subraškėti.

Rodyk draugams

Kaip merginai ištekėti?

Ką mano Lietuvos merginos apie Lietuvos vaikinus?