Rakalas

Esu kuklus, bet kartais mėgstu pasigirti. O kadangi “Omni Laiko” dėka tapau populiarus, tad noriai naudojuosi sava 15 minučių šlove viliodamas kokią šaunią mergiotę. Tiksliau, merginas, nes kuo jų daugiau, tuo geriau. Deja, tokie bandymai kartais veda ne ta linkme…

Štai prieš keletą mėnesių susipažinau viename pokalbių kanale su puikia mergina iš Kauno. Keitėmės elektroniniais laiškeliais, sakėm vienas kitam švelnius žodelius, kreipdavomės vienas į kitą įvairiais zoologiniais bei botaniniais terminais. Į jos “mano zuiki” atsakydavau “mano piene”, o kai ji mane pavadindavo “nuostabiu šerniukiu” ar “švelniu kolorado vabalu”, atsakydavau ne mažiau žaismingu kreipiniu “mano puikioji kalendula”.

Ir nėr čia ko per daug slėpti - rašant tuos laiškelius tarp Kauno ir Vilniaus įsižiebdavo nemenkos erotikos kibirkštys, kartais pereinančios į kamuolinius žaibus. Tad mintyse jau rezgiau vieną po kito puikesnį planą, kai mes susitiksime, ką veiksime ir kaip išsiskirsime (tai būtinai irgi reikia suplanuoti, antraip mergina gali prilipti neapibrėžtam laikotarpiui, o to aš visai nenoriu).

Staiga tie išlydžiai tarp Kauno ir Vilniaus baigiasi: ji man neberašo laiškučių. Smūgis mano savimeilei, bet globaliame kontekste tai nedidelė bėda. It apsukrus prekybininkas visuomet turiu atsarginių variantų, t.y. merginų, su kuriomis lygiai taip pat švelniai bendrauju vartodamas jau geologinius (”mano deimančiuk”) ar archeologinius (”tu mano nuostabi amfora”) terminus. Tad netekimas vienos potencialios rinkos tuomet nėra toks skausmingas.

Ir štai vieną dieną gaunu laiškelį iš savosios “kačpėdėlės”:

“Labas, Zuiki :)
Ar dar pameni mane? Aš taip labai pasiilgau tavęs, bet dabar retai galiu prieit prie interneto :( Tikiuosi, nepamiršai manęs :) Parašyk, kaip tau sekas? Gerai, ikiukas :) Bučiuoju :)”

Na, ar ne malonūs širdžiai ir kitoms kūno dalims tokie laiškiukai? Juk jai kažką šiek tiek reiškiu. Tik blogai susiklosčiusios aplinkybės apsunkina tolesnį mūsų botaninių ir zoologinių terminų žodyno turtinimą.

Aš greitai surezgu meilės kupiną laiškelį. Ir vėl kelias savaites negaunu jokio atsakymo. Ech, tos merginos nepastovesnės nei rublio kursas…

Ir štai vieną dieną tarp gausybės laiškelių gaunu berods iš savo nusvajotos kaunietės. Jis labai lakoniškas:

“Kaip sekas?”

Na, sekasi man gerai, tik ko tu su manimi žaidi slėpynių? Ko tyli ilgomis savaitėmis. Suprantu, kad jei dabar rimtai nepasistengsiu, tuomet visas ankstesnis įdirbis nueis šuniui (ar kokiam nors barsukėliui) ant uodegos, t.y. ji greitai susiras kitą. Tad patrinu rankas ir savo mikliais piršteliais barškinu:

“Meile mano,
viskas būtų gerai, tik tu mane liūdini. Nerašai laiškelių, pamiršti… Aš juk savo šviesiąsias akeles pražiūrėjau į žydrąjį monitorių, porą klaviatūrų sunaudojau betikrindamas savo paštą, “Starkos” tris kibirus išgėriau, žinios nuo tavęs, o mano pinavija, nesulaukdamas… O dygliažuve mano, jei ir toliau mane kankinsi, aš mirsiu didelėse kančiose it koks viduramžių martyrius, t.y. kankinys.”

Kitą dieną iš jos gaunu:

“Aš netyliu, meiluti, tik mano kompas buvo sustreikavęs. Oi, dėkui už meilę. Ką jau ir myli… taip iš karto? Laukiu.”

“Lenk medį, kol jaunas”, - sakydavo man tėvas vaikystėje, užsukdamas ausį už eilinę šunybę. Šią pamoką gerai išmokau, todėl nusprendžiu, kad pats metas šią jauną liepaitę bent truputį palenkti. Kaip tik penktadienį firmos reikalais turėjau važiuoti į Kauną, tad iš karto pasiūlau susitikti.

“Meile mano,
myliu tave ne tik iš karto, bet visą ir labai karštai. Klausyk, tu esi tyra ir nuostabi it ryto rasos lašelis, saulės spindulio nuskaidrintas. Tu tokia, tu tokia… Tu nepakartojama… Klausyk, atvažiuoju penktadienį į Kauną, gal susitinkam?”

Jokio atsakymo. Aš susinervinu. Tėvo pamoka nuėjo šuniui ant uodegos. Ir trumpalaikis vizitas Kaune buvo nerezultatyvus.

Tačiau sekmadienio rytą gaunu tokį laiškelį.

“Sveikas, Zuiki,
Gaila, bet aš buvau grybauti, tad jau tu nepyk. Geriau pas mane atvažiuok. Paskambink telefonu….”

Vos rusenusios žarijos virsta kaitria liepsna. Na, štai, ji davė telefoną, o tai jau reiškia, kad ji manęs nevedžioja už nosies. Kuo greičiau siunčiu SMS ir iš karto gaunu atsakymą:

“Sveikas, tai ko nepaskambinai? Ką Kaune veikei? Kada į svečius pasikviesi, zuiki mano? Laukiu nesulaukiu.”

Net nespėjus atsakyti, gaunu kitą SMS: “Tu vienas gyveni? Ką man siūlai? Kai važiuosi iš Kauno, užsuk manęs pasiimti. Jei dar nori… Beje, gali man skambinti normaliu tel., galėsime sutarti.”

Noriu, noriu, žinoma, kad noriu. Tik kad aš jau Vilniuje. Na, bet Kaunas ar Vilnius, - koks skirtumas, kai širdis dega meile ir kitomis liepsnomis. Esu apimtas palaimingo virpulio, vedančio į jaudinančią nežinią. Kokia ji? Kaip ji atrodo? Kuo būtent ją sužavėjau. Kur nuves šis susitikimas?.. Mano svajos tampa nesuvaldomos it koks Niagaros krioklys…

Renku numerį, nutaisau sodrų žemą balsą (tai itin patinka merginoms). Gerai, kad netariu pirmas “O mano mieloji jūros kiaulyte”, nes ten atsiliepia kažkoks saldžiabalsis vyriškas balsas. Tikriausiai tėvas arba brolis. Ir tik dabar man ateina į galvą, kad aš težinau jos “nicką”. Vardų kaip ir neprireikė - juk gyvūnėliais ir augalėliais vienas kitą vadinome. Bet juk nesakysiu jos tėvui: “Pakvieskite, prašom, “mano gyvačiukę” ar “mano musmirytę”. Taigi tenka padėti ragelį ir dar sykį rašyti SMS, klausiant, koks jos vardas.

Tuoj pat gaunu atsakymą:

“Taigi aš ir atsiliepiau, o tu padėjai ragelį. Gražu… mano vardas Jonas. Malonu, zuikeli. Taigi tuoj gali skambinti. Tu pasimetęs?”

Mane ištinka stabas. Paskui antras. “Kas čia dabar?” Tai negi aš su gėjumi susidėjau? Ir, kas svarbiausia, tai ne jis mane kabino, o aš jį. Jis mane gali paduoti į teismą už seksualinį priekabiavimą… Deja, jis nori ko kito, nes tuoj gaunu SMS.

“Skambink man į namus. Aš atsiliepsiu. Paskambini ir padedi ragelį. Gražu. Kažkas su tavimi negerai. Tikriausiai nedrąsus esi. Lauksiu.”

Sulauksi. Kuo greičiau išjungiu savo “Nokia”, nuo visų tinklų atjungiu kompiuterį ir stacionarų telefoną. Dėl viso pikto užleidžiu žaliuzes ir per durų skylutę pasižiūriu, ar kas nors įtartinas nesitrina aplink duris. Nėra, lengviau atsidūstu.

Norėdamas atstatyti šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, normalų širdies ritmą bei sumažinti adrenalino kiekį, įkalu stiklą viskio ir pradedu mąstyti, kaip tai atsitiko. Peržiūriu savo pašto dėžutę. Atrandu, kad šio nuostabaus vaikino, kurį ištisą savaitę kabinau, ir mano viliokės kaunietės elektroninio pašto adresai labai panašūs. Tarp gausybės pranešimų aš juos sumaišiau. O kur dar tokie panašūs zoologiniai kreipiniai, kaip “zuiki mano”…

Šį zoologinį terminą dar sykį teko perskaityti pirmadienio rytą, kai turėjau įjungti savo mobilųjį telefoną. Ten puikavosi žinutė:

“Zuikeli, kas su tavo tinklais, kad niekas nekalba. Ar tu nenori kalbėti? Lauksiu. Jonas.”

Baisu. Labai baisu. Gerai, kad daugiau jis manęs nepersekiojo, nekaišiojo prieš mano nosį laiškelių, kur jį vadinau “meile mano” ir “tyru ryto rasos lašeliu”.

Rodyk draugams