Žinia, jei norite stiprių, ilgalaikių ir harmoningų santykių, reikia pasitikėti. O tai reiškia, kad jums nereikia kišti nosies į merginos reikalus. Jei jūs pabandysite sužinoti, su kuo ji dar miega be jūsų, būsite apkaltintas esąs baisus despotas, norįs kontroliuoti ir varžyti jos gyvenimą. Kam jums reikia tokių baisių kaltinimų, kuomet pasaulis ir taip kenčia nuo gausybės diktatorių?

 

Meilės saldybė ir nerimastukai

 

Vakar papasakojau, kaip tapau meilužiu, o po to banaliu vaikinu. Nors ir banalus, tačiau buvau laimingas. Laimingas, nes ji sakė, kad mane myli (vyrai taip pat nori būti mylimi). Ir aš tikėjau tuo, ką ji man sakė. Juk ranka rašė nuostabius laiškus – o šiais informacinės visuomenės laikais tai yra geriausias meilės įrodymas. Štai tik vienas iš jų.

 

“Šiandien sugrįžau iš tavęs, o jau be proto pasiilgau. Kažkaip siaubingai liūdna. Ir baisu. Nes taip daug tau noriu pasakyti, bet kai susitinkam, arba tyliu, arba šneku nesąmones. Niekad nemėgau rodyti savo jausmų, nes bijau, kad atrodys dirbtinai ar banaliai, bet reikėtų pradėti, nes kartais atrodo, kad nežinai, kaip tave myliu.

 

Žinau, kad mes labai skirtingi, neturim bendrų pomėgių, bet kai žiūriu tau į akis, o tu šypsaisi, man tai nė velnio nerūpi. Man be galo gera prabusti naktį ir jausti, kad tu šalia, gera apie tave galvoti. Su tavim aš jaučiuosi laiminga ir manau, kad tai svarbiau už kažkokius “bendrus pomėgius”.

 

Niekaip nesuprantu, kaip aš čia taip įsimylėjau. Žinai, bandžiau sudaryti sąrašą, už ką tave myliu (buvau sugalvojusi padovanoti tau tą sąrašą Valentino dienos progaJ - sąrašas tikrai gavosi ilgas, bet supratau, kad tai visiška nesąmonė, nes pagalvojusi nusprendžiau, kad net jei neturėtum nė vienos savybės iš to sąrašo, vis tiek tave mylėčiau. Tai vaJ

 

Perskaičiau, ką čia parašiau ir pati išsigandau. Niekad nemaniau, kad aš kada nors kažką tokio galėčiau rašyti. Baisiausia, kad viskas, ką parašiau, yra tiesa. Atrodo, įklimpau kaip reikiant… ir esu tuo be galo patenkinta”.

 

Nuostabus laiškas. Visi norėtų tokį gauti, ar ne? Aš irgi. Todėl žinojau, kad viską padarysiu, kad ji būtų laiminga su manimi. Norėjau praleisti visą savo likusį gyvenimą su ja, ją įsimylėti iš naujo ir iš naujo, padovanoti visą pasaulį. Banalu? Taip, bet juk sakiau, kad aš tapau banaliu bernu.

 

Deja, tai truko neilgai. Ne, ne mano noras kaip nors nuo padangių nurinkti žvaigždes ir jai padovanoti, bet palaiminga ramybė. Ji pasikeitė, nors ir toliau rašė taip pat meilius laiškus. Pasikeitė jos elgesys – net ir aklas karo veteranas būtų pastebėjęs. Ji neatsakydavo į mano SMS, man paskambinus, ji kalbėdavo taip, kad aiškiai suprasdavai, jog kažkas šalia yra. Ir tas “kažkas” tikrai ne draugė. Jei ne draugė, tai kas tada? Sėdant picerijoje valgyti, kartais ji netyčia pataikydavo atsisėsti kuo tolimesniame kampe. Jos akys kitaip žibėjo. Jos judesiai tapo kitokie. Buvo aišku, kad kažkas jau ne taip. Bandžiau kalbėtis, - ji nesikalbėjo. Bandžiau ją nugirdyti ir vėl pasikalbėti. Nieko neišėjo. Tada pats bandžiau nusigerti ir pasikalbėti – irgi nieko. Ji tik kartodavo, kad viskas gerai ir dar numurkdavo apie tarpusavio pasitikėjimą bei tai, kad man vaidenasi.

 

Iš tikrųjų aš pradėjau galvoti, kad man vaidenasi, kad pats viską išsigalvoju, kad po ilgų neprigulnomybės metų, patekęs į priklausomybę nuo merginos, tapau be galo pavydus ir įtarus. Tačiau vaidenosi tikrai per stipriai ir nutariau visus vaiduoklius išvaikyti, t.y. pats įsitikinti, kad mano mergina yra man be galo ir be krašto ištikima.

 

Kam naudingas internetas

 

Kaip sužinoti, ką ji iš tikrųjų galvoja ir ką veikia be manęs? Nusamdyti seklius? Žema. Ir brangoka. Ir štai čia gimsta genialus planas. Jeigu aš apsimesčiau kitu vaikinu, su ja užmegzčiau internetinę pažintį ir paklausinėčiau apie jos gyvenimą, tai man – didžiam moterų psichologijos išmanytojui – tikrai nebūtų sunku išgauti teisybę ir tikrai įsitikinti, kad aš – Rapolas Rakalas – esu tik jos mintyse ir svajonėse (kaip kad ji man sakydavo). Na taip, sutinku, tai irgi žema, bet tai nieko nekainuoja, o be to, ji mane labai myli ir nepasiduos tokiom provokacijom.

 

Tad nieko nelaukęs susikuriu fikcinę elektroninio pašto dėžutę, pasivadinu Tomu ir parašau savo meilei laiškelį: “Labukas. Netikėjai vakar chate, kad tau parašysiu laiškelį, tačiau kadangi padarei įspūdį, tai rašau. Tomas”.

 

Tikėjausi, kad ji Tomui nieko neatrašys. Juk jei man parašytų kokia nors Janė (juk Tomo vardą atsitiktinai pasirinkau), dievaži, neturėčiau jai pasakyti, - nebent, kad ji kažką supainiojo. Deja, po valandos gavau iš jos laiškelį: Labas:) Sekasi truputį blogiau negu puikiai, nes persišaldžiau ar koks tai gripas užpuolė..:(  bet tikiuosi greitai pasveikti. Kaip tau sekasi? Ar buvai “Combo” vakar?”

 

Taigi su kuo, mano meile, tu duodies? Kiek turi vaikinų, kad neatsirenki, kas rašo? Negi tu iš tikrųjų su kažkokiu Tomu bendrauji ir dar į “Combo” vaikštai? Ne, taip negali būti. Ji mane myli ir man ištikima, o Tomas – jos pusbrolis, su kuriuo ji kartais praleidžia laiką. Tačiau suprantu, kad reikia kuo greičiau išsiaiškinti, kurios eilės tas pusbrolis.

 

Todėl parašau laiškelį ir pasiūlau eiti į čatą pasikalbėti. Ji mielai sutinka. Na, galvoju, tai juk nieko tokio – juk ji gali kalbėtis su vaikinais čate. Juk negaliu reikalauti, kad ji bendrautų vien tik su manimi. Tai tik pokalbis. Čate išsiaiškinu, kad aš, t.y. Tomas, tikrai ne pusbrolis. Na ir kas? Na ir kas, po velnių, kad ji susirašinėja su kažkokiu Tomu? Tai dar nieko neįrodo. Pabandau jai mergintis – jai tas labai patinka. Na, ir kas? Visi moteriški žurnalai rašo, kad visoms merginoms – net ir ištikimoms - patinka, kuomet su jomis flirtuoja. Tačiau juk iš tiesų ji mane myli ir man ištikima.

 

Nusprendžiu nedelsiant tuo įsitikinti. Jau kaip Rapolas Rakalas iš savo mobilaus telefono jai parašysiu itin meilų SMS, ir ji kaip mat paliks Tomą, nes jai bendrauti su manimi žymiai įdomiau nei su kažkokiu Tomu. Parašau, kad ją labai myliu. Ji atsako dviems žodžiais: “Aš irgi”. Tuomet bandau sugraudinti SMS ir rašau, kokia ji nuostabi. Ji atsako: “Tu irgi”. Aš nepasiduodu ir rašau, kokia ji man brangi. Ji vėl: “Tu irgi”. Ir taip į visus septynis mano ilgus ir ilgesio persmelktus SMS ji atsako įvairuodama dviems žodžiais: “Aš irgi” arba “Tu irgi”.

 

O tuo pačiu metu, intensyviai bendrauja su Tomu, klausinėdama, kaip jis atrodo, ką veikia gyvenime etc. Išnaudojęs visą įsimylėjusių žodyną, supratau, kad aš nublankau prieš Tomą – jai įdomiau kalbėtis su juo, o ne su manimi. Ką gi, man tenka pasiduoti ir parašau: “Meile, nekankinsiu daugiau SMS, man reikia dirbti.” Ji tikriausiai atsidūsta – pagaliau galėsiu normaliai pasikalbėti su Tomu.

 

Negi ji manęs nemyli? Negi ji jau ieško naujų berniukų? O gal jau seniai turi? Tačiau reikia viską išsiaiškinti.”. Tuomet klausiu, ar ji turi vaikiną. Ji atsako: “Ir ne vieną”. Meile mano, tai su kuo tu dar miegi? Tikriausiai aš sapnuoju, todėl klausiu, ar myli savo vaikiną. Ji atsako, kad tikriausiai ne. Ir dar – ji ir nenori mylėti. Tai kaip čia yra? Rašo tokius meilės kupinus laiškus, tačiau iš tikrųjų nemyli. Tai kam rašo? Kam ji su manimi būna? Juk jos nelaikau pririšęs prie savęs, it kokios vištos prie stulpo (taip darydavo mano teta kaime, kad ši nenuvestų savo viščiukų į laukus, kur juos suėsdavo katės).

 

Viskas tampa aišku. Iš tiesų viskas yra ne taip, kaip ji sako. Jos elgesys aiškiai parodo, kad aš jai nerūpiu. Pabaigai Tomas pasiūlo pasimylėti – ji ramiai atsako “Tikriausiai, bet tik todėl, kad tavo akys rudos”. Tomas klausia – juk jei sužinotų jos vaikinas, būtų skaudu jam, ar ne gaila jo. Mano meilė: “Aš ne Raudonasis kryžius, kad gailėčiausi”.

 

Pora minučių bandžiau surasti paaiškinimą, kad tai, ką ji parašė iš tikrųjų man vaidenasi. Įsignybiu į ranką, po to išgeriu kavos likučius ir sukramtau tirščius – nieko, aš nepabudau. Vadinasi, mano įtarinėjimai teisingi, o ji man visą laiką melavo. Todėl ramiai pasakiau, kad ji kalbėjosi ne su Tomu, o su manimi. Ir palinkėjau jai sėkmės tolimesniame gyvenime su kitais jos vaikinais.

Rodyk draugams