Rakalas

Galvojau, kad baigta, bet ji neatstojo. Parašė laiškelį: “Negaliu kalbėt, nes žliumbiu, taj parašysiu… Neįsivaizduoju, ką rašyt, nes netikėsi manim jau niekad. Taip man ir reikia. Važiuosiu į Zimbabvę vaikų gelbėt, kad daugiau nieko nebeskaudinčiau. Štai ir puikiausiais testas - supranti, kad myli, kai netenki. Suprasiu, jei nebenorėsi manęs matyt, bet aš tave tikrai myliu. Ir nenoriu net pagalvot, kad tavęs neteksiu. Ir dar dėl tokios nesąmonės. Turėjo kas nors tokio nutikti, nes nesu verta tokio vaikino kaip tu. Vis begu nuo savęs. Labai bijau mylėti, nes bijau būti įskaudinta, o gaunasi kad aš visus skaudinu. Tai tiek žinių. Myliu, kad ir kaip juokingai tai dabar skamba”.

Neatsakiau. Paskambino man. Neatsiliepiau. Parašė žinutę ir paprašė atsiliepti. Čia mano širdis neišlaikė. Juk reikia leisti jai pasiaiškinti. Juolab kad rašė, kad mane myli. Gal iš tikrųjų myli. Negi dėl kvailo nesusipratimo leisiu iširti mūsų nuostabiems santykiams. Atsiliepiau – ji verkė ir aiškino, kad labai myli mane. Jog nėra jokių kitų vaikinų. Jog ji viską padarys, kad tarp mūsų viskas būtų gerai.

Nežinojau, kuo tikėti. Todėl leidau įtikinamas jos susitikti: “prašau labai tavęs, susitikim, aš padarysiu viską, kad įrodyčiau, jog tave myliu”. Ir įrodė. Galvojau, jei žmogus taip verkia, taip karštai ir nuoširdžiai įrodinėja, kad mane myli, tikriausiai iš tiesų myli. Patikėjau. Likom kartu.

Deja, jau po savaitės ji lygiau kaip anksčiau lakstė po įvairiausius baliukus. Jos telefonas staiga išsijungdavo (nors ji aiškino: “Gali būti ramus, nes aš žinau, ko noriu”), žodžiu niekas nesikeitė. Niekaip nesupratau, kam jai aš reikalingas. Kam verkti ir įrodinėti, kad mane myli, jei jau po savaitės vėl viskas tas pats. Negi aš kvailas?

Viskas dar tęsėsi mėnesį. Po aš užtikau bevaikštant su kitu vaikinu. Taip viskas ir pasibaigė. Aš pasakiau, kad man jau užtenka jos nesąmonių ir reikia viską baigti. Ji atsiprašinėjo, eilinį kartą verkė. Vėl rašė, kad jai manęs trūksta, tačiau šį kartą buvau nepalenkiamas ir parašiau, kad ji atstotų nuo manęs.

Ji vis tiek parašė man laišką:

“Jau išmečiau du laiškus, nes vis prirašau nesąmonių, vis truputį pagražinu, stengiuos atrodyti geresnė. Nors pagalvoju, kad vis tiek išmesi šitą laišką net neskaitęs, taigi rašysiu viską, ką galvoju, nors galvoj ir tuščia, kaip niekad (o gal kaip visada?). Turbūt didžiausia mano bėda, kad vis stengiuosi atrodyti geresnė, nei esu. Gal todėl ir nesakiau tau, kad abejoju savo jausmais, maniau, kad tai laikina ir kad praeis. Labai norėjau, kad praeitų. Labai norėjau, kad būtume kartu, jei ne amžinai, tai bent kokį 100 metų. Gal net per daug, nes tai tapo savotišku planu, neįsivaizdavau savo gyvenimo kitaip, ir kai pradėjau jaustis ne pagal “planą”, labai nenorėjau to pripažinti. Galvojau tik apie save – kaip čia atrodys, jei prieš mėnesį taip įrodinėjau, kad myliu, o dabar pasakysiu, kad nebežinau – tu būsi teisus, o aš melagė ir kiaulė. Reikėjo tau pasakyti, bet aš taip bijojau. Ir nenorėjau tavęs skaudinti, nors supratau, kad nieko nesakydama darau dar blogiau. Tikėjausi, kad viskas išsispręs savaime.Aš tikrai problemas bandau spręsti užsimerkdama ir užsikimšdama ausis – kažkaip atrodo, jei apie problemą nekalbėsi, tai jos ir nebus. Nekenčiu savęs už tai, kad tave taip įskaudinau. Kad nors galėčiau tave kuo apkaltinti. Bet negaliu. Viską sugadinau aš, o tu kaltas tik tuo, kad mylėjai tokią durnę kaip aš ir kad pasitikėjai manimi.

Nežinau, kodėl rašau šį laišką. Kad pasijusčiau geriau turbūt. Vėl galvoju apie save. Matai, aš nesugebu mylėt tikriausiai. Sėdžiu dabar ir žliumbiu. Gaila savęs tikriausiai todėl. O gal iš durnumo. Tai gal ir baigsiu, nes jokio skirtumo dabar. Reikėjo parašyti šitą laišką, gal būtų kitaip. O dabar nenustebsiu, jei kada sutikęs mane gatvėj nesisveikinsi. Tai tiek žinių iš kvailės Indrės. Beje, aš tikrai su niekuo nemiegojau. Tai ko gero vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau. Net pačiai juokinga, kad taip parašiau. Vėl teisinuosi… koks skirtumas…

Atleisk man. Už viską. Nors žinau, kad neatleisi. Ir ačiū už viską, ką dėl manęs padarei, už tai, kokia laiminga jaučiausi su tavimi. Aš to neverta.”

Ką gi, - mylėjo mane, paskui praėjo meilė. Gera buvo su ja. Ir reikia džiaugtis, kad aš mylėjau, - meilė ateina ne taip jau paprastai. Reikia branginti tas nuostabias akimirkas, - net jei tai ir praeitis. Jai parašiau, kad nepykstu ant jos ir noriu, kad jai viskas sektųsi gerai. Ji dar parašė, kad pasiilgo manęs, tačiau buvau nepalenkiamas ir atsakiau jos siūlomos draugystės. Juk ko buvo nebesugrąžinsi. Geriau be pykčio pradėti naują gyvenimą. O draugystė su ja mano atmintyje išliks kaip viena šviesiausių. Jai aš būsiu dėkingas už puikias minutes. Ji telefonu dar paverkė, o paskui parašė, kad tai ji kiaulė ir ji neverta tokio vaikino kaip aš.  

Tačiau tai dar nebuvo mano istorijos pabaiga. Patys įdomiausi dalykai dar tik laukė.