Vieną dieną maklinėjau pokalbių svetainėje išdidžiai demonstruodamas savo tapatybę, t.y. pasivadinęs savo vardu ir pavarde. Ir štai mane užkalbino, sprendžiant iš “nicko”, kažkoks vaikinas. Jis pasitikslino, ar aš tikrai esu tas Rapolas Rakalas. Širdyje džiaugdamasis, kad savo gerbėjų turiu visur, išdidžiai jam patvirtinau savo tapatybę.

Tuomet jis man pasakė, kad aš labai neteisus savo rašinyje “Kaip išsiskirti su mergina, kurią labai mylėjai“. Aš pasipiktinau - iš kur kažkam žinoti apie mano taurius jausmus? Deja, pasirodė, kad jis tik ne apie mano jausmus, bet ir visą mūsų draugystės istoriją su Indre žino. Jis (ar ji) man paminėjo kelis faktus, kuriuos galėjome žinoti tik aš ir Mano Meilė. Kas čia dabar? Kas mano pašnekovas? Jos gera draugė? O gal ji pati? Kokie žaidimai vyksta?

Žaidimai pasirodė paprasti, nes iš karto mane kaltinti: “Tu pats viską sugriovei”. Esi bailys, o be to, dar ir nuobodus bailys, išgrūsdavai ją namo, kai atvažiuodavo pas tave iš Kauno, įkyrėdavai savo SMS, užgrizindavai savo kalbomis apie atvirumą, kišdavaisi į jos asmeninį gyvenimą ir panašiai… Pradėjau galvoti - gal iš tiesų aš esu toks asilas? Gal iš tiesų aš galvojau tik apie save ir maniau, kad viskas, kas yra, taip ir turi būti? Juk kai būna gerai, manome, kad tai natūralu, ir nesistengiame to išlaikyti. Tik kai prarandame, suprantame, ką praradome. Gal iš tiesų aš jos, tokios nuostabios merginos, nevertas?

“Aišku, kad nevertas, - patvirtino paslaptingasis mano pašnekovas. - Tačiau ne viskas prarasta - ji dabar gyvena pas kitą, bet jo nemyli. Myli tave. Jei jai parašytum žinutę, viskas galėtų pakrypti kita linkme”. Ir mano paslaptingasis pašnekovas mane paliko: “Man metas jau, o tu pagalvok”.

Galvojau visą naktį. Kaip yra, kad mane myli, o jau gyvena su kitu. Juk nuo mūsų išsiskyrimo praėjo vos pora savaičių, o ji jau turi vaikiną. Aš per tą laiką ne tik kad nesivaikiau nė vieno sijono, bet ir ryžtingai kaip koks šv. Antanas dykumoje atsispirdavau bet kokiems gundymams, kurių padaugėjo pažįstamoms merginoms sužinojus, kad baigėsi mūsų draugystė (na išskyrus tą įsimintiną savaitgalį, per kurį įvykdžiau paskutinę grimzdimo liūdesin po išsiskyrimo su mergina programos dalį). O štai ji apsisuko greitai - kaip kokia senmergė prie altoriaus. Nors jei ji mane myli, tai tikriausiai tą vaikiną susirado iš nevilties. Kaip ta pati senmergė. Tačiau viską reikia išsiaiškinti - kas tas mano paslaptingasis pašnekovas. Juk labai galimas dalykas, kad tai buvo ji. Gal iš tiesų ji nori mane susigrąžinti.

Kitą rytą atėjęs į darbą kuo skubiausiai nuėjau į tą pačią pokalbių svetainę. Gal rasiu savo paslaptingąjį pašnekovą. Neapsirikau. Praėjome kalbėtis. Jis paklausė, ar aš nenujaučiu, kas jis esą. Parašiau, kad neturiu žalio supratimo. Jis atsakė, kad Giedrius - buvęs jos vaikinas, kurį aš su Indre apgaudinėjau.

Čia tai bent. Visą laiką, kai jį apgaudinėjom, jaučiausi nesmagiai. Kartais pagalvodavau, kad jei kartais netyčia susitiktume ir jis nieko nesakęs man trenktų į veidą, tai jį pasikasęs ir pripažinęs, kad to nusipelniau, paprašyčiau stipriai nemušti. Guodžiau save, kad jis, kaip man apie jį pasakojo Indrė, yra siauro proto ir nieko apie gyvenimą nesupranta, na, stereotipinis kaunietis. Na, tiesą sakant, jis man buvo abstrakcija.

Dabar ta abstrakcija, tas, kuris nieko nesupranta apie savo merginos norus ir slaptas svajas, apsireiškė. Gerai tik tiek, kad apsireiškė per internetą, antraip mano tyra ir jautri širdis neatlaikytų. Klaviatūra (arba “mygtukynu”, kaip siūlo vadinti kalbininkai) išbarškinau, kad labai apgailestauju, jog taip elgiausi. Jis man kilniaširdiškai atleidžia: “Nepykstu. Tu nekaltas. Jei ne tu, tai kitas būtų buvęs”.

Jis prisipažino, kad kažkodėl senokai norėjo su manimi susipažinti ir išsiaiškinti, kaip viskas buvo iš tiesų. Štai čia ir yra viena iš priežasčių, kodėl neverta turėti meilužių, nes jie gali susitikti ir ne snukius pasidaužyti, bet pasikalbėti - o tuomet kruopščiai regztas melų tinklas gali išryškėti. Tad kai mes virtualiai susipažinome, nusprendėme sugretinti savo žinomus faktus su mūsų nuostabiosios blondinės (dažytos) Indrės pateiktomis versijomis. Šis užsiėmimas pasirodė baisiai įdomus, nes sužinojus teisybę, man pasišiaušė plaukai - lygiai kaip vaikystėje, kai tamsiais žiemos vakarais senelis man skaitydavo stebuklines pasakas. Aš supratau - iš tikrųjų ir viskas buvo kaip pasakoje apie Vasilisą Gražiąją ir Kosčėjų. Ji buvo Vasilisa, o aš, aišku, Kosčėjus Baisuoklis.

Vasilisos Gražiosios ir Kosčėjaus Baisuoklio istorija

Vasilisa Gražioji, kaip mes visi gerai pamename, buvo labai nuoširdi mergaitė. Ji nieko nuo nieko neslėpė. Pasirodo, tokia buvo ir Indrė. Paprastai apie meilužius nepasakojama savo antrosioms pusėms. O ši Giedriui prisipažino turinti dar vieną meilės žaidimų partnerį - esą aš prie jos prisikabinau bare ir niekaip negalėjau atstoti. Kaip ir tas piktasis Kosčėjus, kuris iš pradžių Vasilisą gražiais žodžiais viliojo, žemčiūgus su deimantais dovanojo ir visokius monus rodė: kaukučius ir vėjopačius su lauksargiais.

Kai prisipažino, Giedrius nusprendė, kad ji pati turėtų išeiti. Tačiau ji nėjo. Tuomet ją ir išmetė. O ji man tragiškai papasakojo, kad tai ji jį paliko ir pasirinko mane. Čia, aišku, su pasaka nesutampa. Juk pasakoje, kai Kosčėjų galutinai pribaigė Vasilisos koketavimai tiek su juo, tiek su visokiais karžygiais, jis nusprendė imtis ryžtingų veiksmų: sėdo ant savo nutukusio slibinėlio devyngalvio ir atskridęs ją pagrobė. Bet, galvą dedu, ji tikrai įsivaizdavo, kad aš ją tempiu ant lašiniais apaugusio slibinėlio nutukgalvėlio ir išsitempiu į kokią tamsią irštvą.

Žinia, Vasilisai buvo liūdna pas baisųjį Kosčėjų, širdis vis šaukėsi didvyrio. O jei didvyris neateina vaduoti iš Kosčėjaus, sėdinčio ant “makdonaldų” prisiėdusio slibino devyngalvio kupros, tai Vasilisa jį pati susiranda. Taip ir Indrė neilgai trukus po mūsų išsiskyrimo susirado savo buvusį vaikiną ir toliau su juo miegojo, nors man aiškino, kad savo buvusio nemyli ir jis kaip vyras jai miręs. Tik pagalvokit - čia tai bent santykiai: iš pradžių aš esu meilužis, paskui meilužiu tampa ne kas kitas, o jos buvęs vaikinas. Tai jau net ne trikampiai, o trapecijos ar dar kokios kitos geometrinės figūros. Kai aš skambindavau ir girdėdavau iš jos balso tembro, kad kažkas yra ne taip, pasirodo, ji linksmai laiką leisdavo su savo buvusiu vaikinu. Tą man Giedrius patvirtino.

Ji viską savo buvusiam vaikinui papasakodavo apie mūsų santykius (štai iš kur jis žinojo visas smulkmenas). Juk ir Vasilisa visas Kosčėjaus nemirtingumo paslaptis papasakojo savo didvyriui. Aiškino, koks aš esu bjaurus, savanaudiškas, egoistas, ji šaipydavosi iš mano SMS, kuriuos jai rašydavau. “Buvo ir kitų bjaurių dalykų, kurių net nenoriu pasakoti”, - sakė Giedrius. Supratau - kaip baisiai pasakodavo man apie savo vaikiną, taip lygiai jam pasakodavo apie mane. Iš jo pasakojimų supratau, kad ji man beveik viską melavo apie savo vaikiną: niekas dėl jos nesižudė, niekas nenorėjo, kad ji sugrįžtų, niekas jos nevertė dirbti muitinėje, niekas jai nedraudė niekur linksmintis.

Tačiau ir tai ne viskas - iš jo sužinau, kad per mūsų draugystės laikotarpį buvo dar kitų vaikinų. Įtariau, kad ji permiegojo su visa futbolo komanda, įskaitant ir aptarnaujantį personalą, o pasirodo, ji permiegojo su dviem futbolo komandomis. Aišku, to pasakoje nebuvo, bet juk gyvename moderniais laikais ir šiuolaikinės vasilisos gali savęs neapriboti vien bendravimu su karžygiu ir Kosčėjumi. Juk aplink yra ir tiek vertų dėmesio personažų: Ilja Muromecas, Mikė Pūkuotukas, Knysliukas, Krokodilas Gena…

Kaip žinia, Kosčėjus neturėjo širdies, bet čia man ją suspaudė ir Giedrių nutraukiau paklausdamas: “Bet kodėl ji rašė man tokius laiškus, kur prisipažino meilėje”. “Rapolai, žinai, kur ji juos rašė - mano automobilyje prieš seksą. Nors kartais seksas būdavo ir po”.

Iš pradžių sutrikau, bet paskui prisiminiau, kad ir pasakoje Vasilisa apgaudinėjo Kosčėjų - tai kurpaites buvo palikusi, kurios karksėjo: “Aš čia, aš čia”, tai verpstę, kuri pati sukdavosi, o vargšas senolis, ramiai šerdamas slibinėlio galvas, manė, kad tai jo mergiotė triūsia.

Beje, ji sugebėdavo apgaudinėti pačiais neįtikinamiausiais momentais. Pasirodo, net tuo “tragišku” momentu, kai aiškinomės santykius, o ji kelias dienas balsu raudojo, kaip mane myli, sugebėjo susirasti kitą vaikiną, jį pasikviesti pas save ir su juo praleisti naktį. O jau kitą dieną ji apsiašarojusi man aiškino, kad nėra jokių kitų vaikinų, jog ji myli tik mane vieną. Ir tą vaikiną, su kuriuo ji dabar draugauja, daug anksčiau buvo susiradusi. Prisiminiau - ji pasakojo apie kažkokį, jos žodžiais, baisuoklį, kuris ją persekioja, bet nuo kurio ji vis sėkmingai pabėgdavo.

Aš supratau - ji mane apgaudinėjo visą laiką. Ir iš tikrųjų viskas, kas buvo tarp mūsų, buvo netikra. Viskas buvo melas ir apgavystės. Nuo pat pradžios iki galo. Bet juk ne kitokį likimą patyrė ir Kosčėjus - jį Vasilisa nuo pradžios iki galo išdūrinėjo. Juk tas vargšelis jai savo nemirtingumo paslaptį patikėjo, o rezultatas - gavo galą. Geras bachūras buvo tas Kosčėjus - rūpinosi savo nuotaka, erdvius rūmus jai pastatė, nebuvo šykštus, žemčiūgus dovanojo, pasitikėjo ja. O Vasilisa viską paniekino ir išdūrė vargšelį. Pasitikėti vasilisomis negalima, - štai ko moko liaudies pasakos.

Viskas - nenorėdamas sulaukti savo prototipo likimo, supratau, kad daugiau šios stebuklinės pasakos smulkmenų išgirsti nenoriu. Supratau ir kitą dalyką - pasaka apie Vasilisą Gražiąją yra pati baisiausia pasaulyje.

Pokalbis su Vasilisa Gražiąja

Pritrenktas neišmatuojamų stebuklinių pasakų gelmių (teisingai 10 klasėje sakė lietuvių literatūros mokytoja: “Liaudies pasakas galima skaityti vis iš naujo - kiekvieną kartą vis atrasi kažką nauja”), paskambinau jai ir paklausiau, kodėl ji man viską melavo. Ji ramiu balsu atsakė, kad man nemelavo. Ir dar supykusi pareiškė, kaip aš galėjau parašyti, kad ji permiegojo su visa futbolo komanda. Aš patvirtinau, jog žinau, kad ji permiegojo su dviem futbolo komandomis, ir pateikiau faktus. Ji patylėjo ir pasakė, kad taip buvo, bet ji vis tiek buvo ištikima. Kažkur žurnale skaičiau, kas Ciuricho prostitutės aptarnaudamos klientus stengiasi nepatirti orgazmo, taip manydamos, kad lieka ištikimos savo vaikinams, kurie net nenutuokia apie tikrąją jų profesiją. Šį faktą nutylėjau, bet paklausiau, kodėl ji visą laiką davėsi su buvusiu vaikinu, juk jos aš nelaikiau - galėjo pas jį grįžti. Ji tikriausiai net nemirksėdama atsakė: “Iš gailesčio”. Čia tau iš kitos pasakos - buvo tokia Sigutė. Ji irgi visų gailėjosi. Indrė - tikrai mergina, nužengusi iš stebuklinių pasakų. Jau supykęs pasakiau: “Tokio baisaus žmogaus aš gyvenime nemačiau”. Ji atsakė: “Pasižiūrėk į veidrodį ir pamatysi”. Tuo pokalbis ir baigėsi, nes ji išjungė telefoną.

Taip baigėsi mano pasaka. Bent jau aš tikiuosi, kad ji pas mane neatlėks ir apsiverkusi nepareikš, kad ją grobia koks nors trolis, o aš privalau gelbėti ją ir visą pasaulį.

Tiesa, ši pasaka privertė mane susimąstyti apie save ir pasaulį. Ir aš supratau - blogai gyvenau, dariau klaidas, todėl manęs vos neištiko Kosčėjaus likimas. Juk beveik metus ieškojau sau poros - nieko neišėjo. Blogai ne tai, kad buvau ištikimas savo išrinktosioms, bet kad nekreipiau dėmesio į kitas merginas. Kiekvienas daiktas gamtoje turi savo vietą. Rapolo Rakalo vieta - šaunus ir neįsipareigojantis gyvenimas ir bendravimas su kuo daugiau merginų. Todėl priėmiau profesionalo vertą sprendimą - daryti tai, kas labiausiai sekasi, t.y. be jokių įsipareigojimų vilioti mergeles lelijėles.

Rodyk draugams

Visi kada nors yra išsiskyrę su kuo nors, ką labai mylėjo. Ir tuomet iškyla klausimas jau ne ką daryti, bet kaip išgyventi. Daugelis daro klaidą bandydami viską užmiršti. Taigi vis tiek bent porą metų nieko neužmirši, jei jau tikrai mylėjai. Todėl aš siūlau vienos savaitės programą, kuri išspręs visas problemas.

Pirmas žingsnis - vaikščiojimas po miestą

Kai po barnių, SMS, telefono skambučių suprantate, kad galutinai ją praradote, jokiu būdu negalima iš karto prisigerti. Tai daro tik nepatyrę ir nieko gera gyvenime nematę vaikinai. Be to, nesijaudinkite, alkoholiui vieta bus numatyta finalinėje stadijoje.

Pirmiausia reikia ilgai ir atkakliai vaikščioti po miestą arba bent jau po savo kaimo laukus. Patartina nutaisyti dvasingą veido išraišką ir atrodyti šiek tiek paklaikusiai. Tam labai tinka neplauti ir nešukuoti plaukai, neskusta barzda. Ypač gerai, jei mokate žvairuoti - tai sukurs lengvo pamišimo įspūdį. Pravartu užsimauti purvinas kelnes ir nutįsusį megztuką. Jei kaip tyčia prieš kelias dienas viską išskalbėte, labai gerai dėmes padaryti su dantų pastą “Colgate”, - ant tamsių kelnių dėmės matosi iš toli. Ant šviesių kelnių patartina išpilti pusę taurės raudono vyno. Tai irgi tinka.

Tačiau svarbiausia yra tai, ką jūs turite daryti bastydamasis gatvėmis. O svarbiausia, be abejo, visą laiką galvoti apie savo buvusią merginą. Jokiu būdu negalvokite apie ją nieko bloga, net jei ji išdavinėjo jus su visa futbolo komanda, įskaitant ir atsarginius žaidėjus su masažuotoju. Galvokite, kaip buvo gera su ja. O dar svarbiau - kad jūs ją praradote amžiams ir niekuomet taip gera jau nebus.

Taip pat labai svarbu, kad neatkreiptumėte dėmesio į vienišas merginas. Apskritai nepastebėkite vienišų žmonių. Matykite tik poras ir liūdnai prisiminkite, kad prieš kelias dienas ir jūs taip žaismingai, taip nerūpestingai droždavote iš vieno baro į kitą. O dabar - kai visas pasaulis vaikšto poromis - jūs esate vienišas. Beje, galite pasirinkti kokią nors laimingą porą ir paskui ją sekioti. Taip jūs tiesiog fiziškai pajusite, kaip buvo gera laikyti jos ranką savojoje. Neužmirškite dar sykį sau priminti, kad jos rankos ne tik nematysite, bet ir niekuomet nelaikysite.

Vizitai pas draugus

Kitas būtinas etapas - vizitai pas draugus. Aplankykite savo artimiausius draugus ir jiems pasakokite savo bėdas. Atidžiai stebėkite jų reakcijas. Labai galimas dalykas, kad iš pradžių jie klausys susidomėję. Tačiau po pusantros valandos jūsų svarstymų neabejotinai pastebėsite vos sutramdomą žiovulį ir kažkur į tolį įsmigusias akis. Sau mintyse pasakykite: “Niekam aš neįdomus, net savo artimiausiems draugams. Niekur neturiu sau artimos sielos”. Tačiau čia dar ne viskas - iš karto sau priminkite, kad jūsų buvusi mergina jus sugebėdavo išklausyti ir suprasti. Ir visai nesvarbu, kad ji niekada jūsų neišklausydavo net iki sakinio vidurio. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji apskritai niekada nepasidomėdavo, kaip jums sekasi.

Pratimai prieš miegą

Jei jūs turite darbą, tai visą savaitę vaikščioti ar kalbėtis su draugais negalėsite. Tačiau nenusiminkite. Kiekvieną vakarą, prieš užmigdami, būtinai bent dešimt minučių skirkite prisiminimams, kaip buvo gera apsikabinus užmigti kartu. Beje, būtina bent dešimt kartų pusbalsiu ištarti jos vardą. Be to, galite paglamžyti pagalvę, prisimindami intymias ir nuostabias minutes. Nors galbūt ji visiškai nebuvo puiki lovoje. Tačiau, šiaip ar taip, jokiu būdu neužmirškite sau priminti, kad jos lovoje daugiau nebepamatysite. Jei viską atliksite sąžiningai, užmigsite tik apie 4 valandą ryto.

Pratimai su mobiliuoju telefonu

Kaip tikras ir stiprus vyras, jūs iš karto iš savo mobiliojo telefono ištrynėte jos telefono numerį, gautas švelnias SMS žinutes. Negano to, registre jūs ištrynėte visus paskutinius numerius, iš kurių jums buvo skambinta ar jūs skambinote. Taigi jūs neturite jokios galimybės jai paskambinti. Kai tik tai padarysite, iš karto pradėkite save už tai graužti - juk jūs dabar neturite jokios galimybės paklausti, kaip jai sekasi. Ir visuomet prisiminkite, jog egzistuoja tokia teorinė galimybė, kad galbūt ji kaip tik tokio skambučio ir laukia.

Beje, visą laiką tikėkitės, kad ji jums parašys pirmoji ir prisipažins be jūsų negalinti gyventi. Todėl sucypsėjus telefonui karštligiškai spaudykite mygtukus, vis tikėdamiesi, kad būtent šį kartą parašė buvusi jūsų mergina. Ypač džiaukitės, jei per greitą spaudymą ištrynėte žinutę. Tuomet galėsite kokį pusdienį (o jei esate pakankamai atkaklus, tai ir visą dieną) save keikti už žioplumą, - juk tai galėjo būti žinutė iš buvusios merginos, kurioje ji jums prisipažįsta meilę iki karsto (kuris jums jau visai arti) lentos. Ir nesvarbu, kad jūs dar būdami drauge matėte, jog ji jūsų niekada nemylėjo. Juk visi žinome, kad viltis miršta paskutinė - tad vilkitės, kad jei jau jūsų nemylėjo anksčiau, tai bent gal išsiskyrus ji jus karštai ir nuoširdžiai pamils.

Finalinis akcentas

Penkias dienas sąžiningai vykdę šias instrukcijas, jūs jau būsite pasirengęs svarbiausiems žygiams. Pasiimkite kuo daugiau pinigų, išsikvėpinkite ir eikite į artimiausią barą. Prieš einant patartina išgerti pusę butelio viskio (jei galite, gerkite visą, bet atminkite, kad tą naktį jūsų dar lauks daug darbų). Atėję į barą pirmiausia bandykite prasmukti pro apsauginį taip, kad jis nepamatytų, jog esate absoliučiai girtas. Jei tai pavyks, iš karto bandykite susirasti merginą, antraip greitai nusmigsite.

Jokiu būdu nebandykite prieiti prie gražių merginų. Išsirinkite tą, kuri sėdi kampe ir yra labai negraži. Jums labai pasiseks, jei ji bus dar ir vulgari, kvaila ir lėkšta. Tuomet pirkite jai kuo daugiau alkoholio ir pabandykite įkalbėti važiuoti pasimylėti. Jei ji iš tiesų vulgari, negraži ir dar kvailoka, garantuoju, būtinai sutiks. Kitą rytą būtinai pabuskite pirmas ir pažvelkite į naująją merginą, - jus apims neviltis. Paskui pažvelkite į save ir jus apims siaubas. Tačiau neleiskite, kad ši standartinė rytmečio situacija taptų pagrindiniu jūsų rūpesčiu - kuo greičiau prisiminkite tuos nuostabius rytus su buvusia savo mergina, kai viskas buvo tyra ir gražu. Dabar nyku, purvina ir baisu. Todėl nubėgę į tualetą penkias minutes kartokite jos vardą ir beviltiškai šaukitės tų laikų, kai viskas buvo kitaip, t.y. kai buvote kartu su savo buvusia mergina.

Jei jūs pajusite, kad puolėte taip žemai, kad jau daugiau nebeįmanoma, klystate. Išviję naująją draugę, gerkite visą šeštadienį. Geriausia tai daryti vienam. Jei turite bendrų su savo buvusia mergina nuotraukų, būtinai į jas spoksokite, kol įskaus akis. Paskui galite skaityti jos laiškus, kol apsiverksite. Kol ašarosite, galite čiupinėti jos dovanotus daiktus: šaliką, kiškutį ar molinį kiaulinuką. Tik neužmirškite, jog visą laiką reikia gerti viskį pramaišiui su alumi. Tik jokiu būdu nesumanykite vakare nulūžti, nes jūs privalote sau įrodyti, kad galima nusiristi dar žemiau.

Todėl šį kartą apsirenkite prabangiai: “Armani” kostiumą, išsikvėpinkite “Hugo Boss” kvepalais, užsimaukite keletą žiedų ant pirštų. Neužmirškite brangaus laikrodžio “Raymond Weil”. Tuomet eikite į kokį nors prabangų naktinį klubą. Ten ieškokite gražiai seksualiai apsirengusios, išsidažiusios merginos, kuri akimis šaudytų į storus, bet turtingus dėdes. Jei bare tokia yra, prisėskite prie jos. Nupirkite jai brangų kokteilį. Jei po to ji džiaugsmingai sutiks su jumis važiuoti pas jus į namus pasimylėti, - jums pasisekė. Ji jus tikrai prigirdys klofelinu (todėl neužmirškite grįžtant nusipirkti šampano, į kurį ji galės įlašinti šių nuostabių akių lašų) ir iš namų išneš muzikinį centrą, televizorių, banko korteles ir netgi CD kolekciją, - o jei jums pasiseks, tai ir šaliką, kiškutį ir molinį kiaulinuką bei kvepalus “Gucci Rush 2″, kuriuos jūs nupirkote savo mylimajai, bet taip ir nespėjote padovanoti. Jei mergina į šampaną nepila klofelino, jūs nė nedelsdami kuo greičiau ją išvarykite ir užsisakykite prostitutę. Dar geriau - jei jūs vis dar turite jėgų, tuomet nueikite į Sodų gatvę ir ten paieškokite naktinės damos.

Sekmadienį prabudę jūs tikrai suprasite, kad per savaitę nusiritote daug greičiau nei Michaelas Jacksonas, Mike'as Tysonas ir Mike'as Rurke kartu sudėjus.

O svarbiausia - suprasite, kaip buvo gera kartu su jūsų buvusia mergina. Būnant kartu jūsų niekada nekamavo beprasmybės jausmas. Tuomet jūs norėjote gyventi, visas pasaulis buvo jums po kojų, o ateitis atrodė šviesi ir graži. Ir visa tai jūs negrįžtamai praradote. Jūs niekuomet to neturėsite. Dabar jūsų padėtis apgailėtina. Jei dar tuo netikite, apsidairykite aplink - jūs vos nemirėte nuo klofelino, jūsų butas apšvarintas arba dar blogiau - jūsų lovoje guli girta prostitutė.

Taigi jei visa tai sąžiningai padarysite ir išgyvensite - neišprotėsite, nemirsite nuo klofelino ar alkoholio perdozavimo, nepasigausite AIDS ar bent jau sifilio, neprarasite darbo - žinokite, kad jūs jau užsigrūdinote ir esate pakankamai atsparus naujoms merginų išdavystėms. Tad galite iškelta galva ieškoti naujos merginos, kuri vėl jumis naudosis ir jus apgaudinės.

Rodyk draugams

Galvojau, kad baigta, bet ji neatstojo. Parašė laiškelį: “Negaliu kalbėt, nes žliumbiu, taj parašysiu… Neįsivaizduoju, ką rašyt, nes netikėsi manim jau niekad. Taip man ir reikia. Važiuosiu į Zimbabvę vaikų gelbėt, kad daugiau nieko nebeskaudinčiau. Štai ir puikiausiais testas - supranti, kad myli, kai netenki. Suprasiu, jei nebenorėsi manęs matyt, bet aš tave tikrai myliu. Ir nenoriu net pagalvot, kad tavęs neteksiu. Ir dar dėl tokios nesąmonės. Turėjo kas nors tokio nutikti, nes nesu verta tokio vaikino kaip tu. Vis begu nuo savęs. Labai bijau mylėti, nes bijau būti įskaudinta, o gaunasi kad aš visus skaudinu. Tai tiek žinių. Myliu, kad ir kaip juokingai tai dabar skamba”.

Neatsakiau. Paskambino man. Neatsiliepiau. Parašė žinutę ir paprašė atsiliepti. Čia mano širdis neišlaikė. Juk reikia leisti jai pasiaiškinti. Juolab kad rašė, kad mane myli. Gal iš tikrųjų myli. Negi dėl kvailo nesusipratimo leisiu iširti mūsų nuostabiems santykiams. Atsiliepiau – ji verkė ir aiškino, kad labai myli mane. Jog nėra jokių kitų vaikinų. Jog ji viską padarys, kad tarp mūsų viskas būtų gerai.

Nežinojau, kuo tikėti. Todėl leidau įtikinamas jos susitikti: “prašau labai tavęs, susitikim, aš padarysiu viską, kad įrodyčiau, jog tave myliu”. Ir įrodė. Galvojau, jei žmogus taip verkia, taip karštai ir nuoširdžiai įrodinėja, kad mane myli, tikriausiai iš tiesų myli. Patikėjau. Likom kartu.

Deja, jau po savaitės ji lygiau kaip anksčiau lakstė po įvairiausius baliukus. Jos telefonas staiga išsijungdavo (nors ji aiškino: “Gali būti ramus, nes aš žinau, ko noriu”), žodžiu niekas nesikeitė. Niekaip nesupratau, kam jai aš reikalingas. Kam verkti ir įrodinėti, kad mane myli, jei jau po savaitės vėl viskas tas pats. Negi aš kvailas?

Viskas dar tęsėsi mėnesį. Po aš užtikau bevaikštant su kitu vaikinu. Taip viskas ir pasibaigė. Aš pasakiau, kad man jau užtenka jos nesąmonių ir reikia viską baigti. Ji atsiprašinėjo, eilinį kartą verkė. Vėl rašė, kad jai manęs trūksta, tačiau šį kartą buvau nepalenkiamas ir parašiau, kad ji atstotų nuo manęs.

Ji vis tiek parašė man laišką:

“Jau išmečiau du laiškus, nes vis prirašau nesąmonių, vis truputį pagražinu, stengiuos atrodyti geresnė. Nors pagalvoju, kad vis tiek išmesi šitą laišką net neskaitęs, taigi rašysiu viską, ką galvoju, nors galvoj ir tuščia, kaip niekad (o gal kaip visada?). Turbūt didžiausia mano bėda, kad vis stengiuosi atrodyti geresnė, nei esu. Gal todėl ir nesakiau tau, kad abejoju savo jausmais, maniau, kad tai laikina ir kad praeis. Labai norėjau, kad praeitų. Labai norėjau, kad būtume kartu, jei ne amžinai, tai bent kokį 100 metų. Gal net per daug, nes tai tapo savotišku planu, neįsivaizdavau savo gyvenimo kitaip, ir kai pradėjau jaustis ne pagal “planą”, labai nenorėjau to pripažinti. Galvojau tik apie save – kaip čia atrodys, jei prieš mėnesį taip įrodinėjau, kad myliu, o dabar pasakysiu, kad nebežinau – tu būsi teisus, o aš melagė ir kiaulė. Reikėjo tau pasakyti, bet aš taip bijojau. Ir nenorėjau tavęs skaudinti, nors supratau, kad nieko nesakydama darau dar blogiau. Tikėjausi, kad viskas išsispręs savaime.Aš tikrai problemas bandau spręsti užsimerkdama ir užsikimšdama ausis – kažkaip atrodo, jei apie problemą nekalbėsi, tai jos ir nebus. Nekenčiu savęs už tai, kad tave taip įskaudinau. Kad nors galėčiau tave kuo apkaltinti. Bet negaliu. Viską sugadinau aš, o tu kaltas tik tuo, kad mylėjai tokią durnę kaip aš ir kad pasitikėjai manimi.

Nežinau, kodėl rašau šį laišką. Kad pasijusčiau geriau turbūt. Vėl galvoju apie save. Matai, aš nesugebu mylėt tikriausiai. Sėdžiu dabar ir žliumbiu. Gaila savęs tikriausiai todėl. O gal iš durnumo. Tai gal ir baigsiu, nes jokio skirtumo dabar. Reikėjo parašyti šitą laišką, gal būtų kitaip. O dabar nenustebsiu, jei kada sutikęs mane gatvėj nesisveikinsi. Tai tiek žinių iš kvailės Indrės. Beje, aš tikrai su niekuo nemiegojau. Tai ko gero vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau. Net pačiai juokinga, kad taip parašiau. Vėl teisinuosi… koks skirtumas…

Atleisk man. Už viską. Nors žinau, kad neatleisi. Ir ačiū už viską, ką dėl manęs padarei, už tai, kokia laiminga jaučiausi su tavimi. Aš to neverta.”

Ką gi, - mylėjo mane, paskui praėjo meilė. Gera buvo su ja. Ir reikia džiaugtis, kad aš mylėjau, - meilė ateina ne taip jau paprastai. Reikia branginti tas nuostabias akimirkas, - net jei tai ir praeitis. Jai parašiau, kad nepykstu ant jos ir noriu, kad jai viskas sektųsi gerai. Ji dar parašė, kad pasiilgo manęs, tačiau buvau nepalenkiamas ir atsakiau jos siūlomos draugystės. Juk ko buvo nebesugrąžinsi. Geriau be pykčio pradėti naują gyvenimą. O draugystė su ja mano atmintyje išliks kaip viena šviesiausių. Jai aš būsiu dėkingas už puikias minutes. Ji telefonu dar paverkė, o paskui parašė, kad tai ji kiaulė ir ji neverta tokio vaikino kaip aš.  

Tačiau tai dar nebuvo mano istorijos pabaiga. Patys įdomiausi dalykai dar tik laukė.

Rodyk draugams

Žinia, jei norite stiprių, ilgalaikių ir harmoningų santykių, reikia pasitikėti. O tai reiškia, kad jums nereikia kišti nosies į merginos reikalus. Jei jūs pabandysite sužinoti, su kuo ji dar miega be jūsų, būsite apkaltintas esąs baisus despotas, norįs kontroliuoti ir varžyti jos gyvenimą. Kam jums reikia tokių baisių kaltinimų, kuomet pasaulis ir taip kenčia nuo gausybės diktatorių?

Meilės saldybė ir nerimastukai

Vakar papasakojau, kaip tapau meilužiu, o po to banaliu vaikinu. Nors ir banalus, tačiau buvau laimingas. Laimingas, nes ji sakė, kad mane myli (vyrai taip pat nori būti mylimi). Ir aš tikėjau tuo, ką ji man sakė. Juk ranka rašė nuostabius laiškus – o šiais informacinės visuomenės laikais tai yra geriausias meilės įrodymas. Štai tik vienas iš jų.

“Šiandien sugrįžau iš tavęs, o jau be proto pasiilgau. Kažkaip siaubingai liūdna. Ir baisu. Nes taip daug tau noriu pasakyti, bet kai susitinkam, arba tyliu, arba šneku nesąmones. Niekad nemėgau rodyti savo jausmų, nes bijau, kad atrodys dirbtinai ar banaliai, bet reikėtų pradėti, nes kartais atrodo, kad nežinai, kaip tave myliu.

Žinau, kad mes labai skirtingi, neturim bendrų pomėgių, bet kai žiūriu tau į akis, o tu šypsaisi, man tai nė velnio nerūpi. Man be galo gera prabusti naktį ir jausti, kad tu šalia, gera apie tave galvoti. Su tavim aš jaučiuosi laiminga ir manau, kad tai svarbiau už kažkokius “bendrus pomėgius”.

Niekaip nesuprantu, kaip aš čia taip įsimylėjau. Žinai, bandžiau sudaryti sąrašą, už ką tave myliu (buvau sugalvojusi padovanoti tau tą sąrašą Valentino dienos progaJ - sąrašas tikrai gavosi ilgas, bet supratau, kad tai visiška nesąmonė, nes pagalvojusi nusprendžiau, kad net jei neturėtum nė vienos savybės iš to sąrašo, vis tiek tave mylėčiau. Tai vaJ

Perskaičiau, ką čia parašiau ir pati išsigandau. Niekad nemaniau, kad aš kada nors kažką tokio galėčiau rašyti. Baisiausia, kad viskas, ką parašiau, yra tiesa. Atrodo, įklimpau kaip reikiant… ir esu tuo be galo patenkinta”.

Nuostabus laiškas. Visi norėtų tokį gauti, ar ne? Aš irgi. Todėl žinojau, kad viską padarysiu, kad ji būtų laiminga su manimi. Norėjau praleisti visą savo likusį gyvenimą su ja, ją įsimylėti iš naujo ir iš naujo, padovanoti visą pasaulį. Banalu? Taip, bet juk sakiau, kad aš tapau banaliu bernu.

Deja, tai truko neilgai. Ne, ne mano noras kaip nors nuo padangių nurinkti žvaigždes ir jai padovanoti, bet palaiminga ramybė. Ji pasikeitė, nors ir toliau rašė taip pat meilius laiškus. Pasikeitė jos elgesys – net ir aklas karo veteranas būtų pastebėjęs. Ji neatsakydavo į mano SMS, man paskambinus, ji kalbėdavo taip, kad aiškiai suprasdavai, jog kažkas šalia yra. Ir tas “kažkas” tikrai ne draugė. Jei ne draugė, tai kas tada? Sėdant picerijoje valgyti, kartais ji netyčia pataikydavo atsisėsti kuo tolimesniame kampe. Jos akys kitaip žibėjo. Jos judesiai tapo kitokie. Buvo aišku, kad kažkas jau ne taip. Bandžiau kalbėtis, - ji nesikalbėjo. Bandžiau ją nugirdyti ir vėl pasikalbėti. Nieko neišėjo. Tada pats bandžiau nusigerti ir pasikalbėti – irgi nieko. Ji tik kartodavo, kad viskas gerai ir dar numurkdavo apie tarpusavio pasitikėjimą bei tai, kad man vaidenasi.

Iš tikrųjų aš pradėjau galvoti, kad man vaidenasi, kad pats viską išsigalvoju, kad po ilgų neprigulnomybės metų, patekęs į priklausomybę nuo merginos, tapau be galo pavydus ir įtarus. Tačiau vaidenosi tikrai per stipriai ir nutariau visus vaiduoklius išvaikyti, t.y. pats įsitikinti, kad mano mergina yra man be galo ir be krašto ištikima.

Kam naudingas internetas

Kaip sužinoti, ką ji iš tikrųjų galvoja ir ką veikia be manęs? Nusamdyti seklius? Žema. Ir brangoka. Ir štai čia gimsta genialus planas. Jeigu aš apsimesčiau kitu vaikinu, su ja užmegzčiau internetinę pažintį ir paklausinėčiau apie jos gyvenimą, tai man – didžiam moterų psichologijos išmanytojui – tikrai nebūtų sunku išgauti teisybę ir tikrai įsitikinti, kad aš – Rapolas Rakalas – esu tik jos mintyse ir svajonėse (kaip kad ji man sakydavo). Na taip, sutinku, tai irgi žema, bet tai nieko nekainuoja, o be to, ji mane labai myli ir nepasiduos tokiom provokacijom.

Tad nieko nelaukęs susikuriu fikcinę elektroninio pašto dėžutę, pasivadinu Tomu ir parašau savo meilei laiškelį: “Labukas. Netikėjai vakar chate, kad tau parašysiu laiškelį, tačiau kadangi padarei įspūdį, tai rašau. Tomas”.

Tikėjausi, kad ji Tomui nieko neatrašys. Juk jei man parašytų kokia nors Janė (juk Tomo vardą atsitiktinai pasirinkau), dievaži, neturėčiau jai pasakyti, - nebent, kad ji kažką supainiojo. Deja, po valandos gavau iš jos laiškelį: Labas:) Sekasi truputį blogiau negu puikiai, nes persišaldžiau ar koks tai gripas užpuolė..:(  bet tikiuosi greitai pasveikti. Kaip tau sekasi? Ar buvai “Combo” vakar?”

Taigi su kuo, mano meile, tu duodies? Kiek turi vaikinų, kad neatsirenki, kas rašo? Negi tu iš tikrųjų su kažkokiu Tomu bendrauji ir dar į “Combo” vaikštai? Ne, taip negali būti. Ji mane myli ir man ištikima, o Tomas – jos pusbrolis, su kuriuo ji kartais praleidžia laiką. Tačiau suprantu, kad reikia kuo greičiau išsiaiškinti, kurios eilės tas pusbrolis.

Todėl parašau laiškelį ir pasiūlau eiti į čatą pasikalbėti. Ji mielai sutinka. Na, galvoju, tai juk nieko tokio – juk ji gali kalbėtis su vaikinais čate. Juk negaliu reikalauti, kad ji bendrautų vien tik su manimi. Tai tik pokalbis. Čate išsiaiškinu, kad aš, t.y. Tomas, tikrai ne pusbrolis. Na ir kas? Na ir kas, po velnių, kad ji susirašinėja su kažkokiu Tomu? Tai dar nieko neįrodo. Pabandau jai mergintis – jai tas labai patinka. Na, ir kas? Visi moteriški žurnalai rašo, kad visoms merginoms – net ir ištikimoms - patinka, kuomet su jomis flirtuoja. Tačiau juk iš tiesų ji mane myli ir man ištikima.

Nusprendžiu nedelsiant tuo įsitikinti. Jau kaip Rapolas Rakalas iš savo mobilaus telefono jai parašysiu itin meilų SMS, ir ji kaip mat paliks Tomą, nes jai bendrauti su manimi žymiai įdomiau nei su kažkokiu Tomu. Parašau, kad ją labai myliu. Ji atsako dviems žodžiais: “Aš irgi”. Tuomet bandau sugraudinti SMS ir rašau, kokia ji nuostabi. Ji atsako: “Tu irgi”. Aš nepasiduodu ir rašau, kokia ji man brangi. Ji vėl: “Tu irgi”. Ir taip į visus septynis mano ilgus ir ilgesio persmelktus SMS ji atsako įvairuodama dviems žodžiais: “Aš irgi” arba “Tu irgi”.

O tuo pačiu metu, intensyviai bendrauja su Tomu, klausinėdama, kaip jis atrodo, ką veikia gyvenime etc. Išnaudojęs visą įsimylėjusių žodyną, supratau, kad aš nublankau prieš Tomą – jai įdomiau kalbėtis su juo, o ne su manimi. Ką gi, man tenka pasiduoti ir parašau: “Meile, nekankinsiu daugiau SMS, man reikia dirbti.” Ji tikriausiai atsidūsta – pagaliau galėsiu normaliai pasikalbėti su Tomu.

Negi ji manęs nemyli? Negi ji jau ieško naujų berniukų? O gal jau seniai turi? Tačiau reikia viską išsiaiškinti.”. Tuomet klausiu, ar ji turi vaikiną. Ji atsako: “Ir ne vieną”. Meile mano, tai su kuo tu dar miegi? Tikriausiai aš sapnuoju, todėl klausiu, ar myli savo vaikiną. Ji atsako, kad tikriausiai ne. Ir dar – ji ir nenori mylėti. Tai kaip čia yra? Rašo tokius meilės kupinus laiškus, tačiau iš tikrųjų nemyli. Tai kam rašo? Kam ji su manimi būna? Juk jos nelaikau pririšęs prie savęs, it kokios vištos prie stulpo (taip darydavo mano teta kaime, kad ši nenuvestų savo viščiukų į laukus, kur juos suėsdavo katės).

Viskas tampa aišku. Iš tiesų viskas yra ne taip, kaip ji sako. Jos elgesys aiškiai parodo, kad aš jai nerūpiu. Pabaigai Tomas pasiūlo pasimylėti – ji ramiai atsako “Tikriausiai, bet tik todėl, kad tavo akys rudos”. Tomas klausia – juk jei sužinotų jos vaikinas, būtų skaudu jam, ar ne gaila jo. Mano meilė: “Aš ne Raudonasis kryžius, kad gailėčiausi”.

Pora minučių bandžiau surasti paaiškinimą, kad tai, ką ji parašė iš tikrųjų man vaidenasi. Įsignybiu į ranką, po to išgeriu kavos likučius ir sukramtau tirščius – nieko, aš nepabudau. Vadinasi, mano įtarinėjimai teisingi, o ji man visą laiką melavo. Todėl ramiai pasakiau, kad ji kalbėjosi ne su Tomu, o su manimi. Ir palinkėjau jai sėkmės tolimesniame gyvenime su kitais jos vaikinais.

Rodyk draugams

Juo tapau banaliai. Susipažinau su mergina, pavadinkime ją Indre, kuri, kaip pasirodė, į Vilnių užklydo iš Kauno. Ir jau pirmą vakarą atsidūrėme mano bute. Rytą ji kažkodėl vis neišėjo. Man teko pagarsinti muziką ir gerti nuo vakar likusį alų. O ji tuo metu papasakojo savo istoriją.

Pasirodo, ji turi vaikiną. Čia vos nepaspringau - man tik trikampių betrūko! Galutinai užspringti neteko, nes kaip tik tuo metu sucypsėjo jos mobilusis telefonas - rašė jos vaikinas. Ji atsakė ir paskui truputį paverkė - esą sunku išduoti savo vaikiną (tiesa, kaip paskui paaiškėjo, aš nebuvau pirmasis, su kuriuo jinai jį išdavė). Tačiau po to lyg niekur nieko ji kuo greičiau susirado prezervatyvų pakelį ir viliojamai man nusišypsojo. Merginų keistenybės man buvo nusibodusios, o juolab merginos, kurią pirmą ir, kaip tuomet naiviai tikėjausi, paskutinį kartą matau. Todėl nesigilinau, o melancholiškai atsidaviau įvykių tėkmei ir vėliau klausiausi tolesnių jos tragiškų, sakytum, tiesiai iš trečiarūšių amerikietiškų siaubo filmų paimtų gyvenimo vingių.

Sunkios Indrės godos

Taigi yra jos vaikinas, kurio ji nemyli. Buvo jį palikusi, tačiau šis pametęs dėl jos galvą žudėsi, bet iki galo nenusižudė. Nenorėdama ant savo sąžinės nešioti kaltės dėl žmogaus žūties, ji, itin geros ir tyros širdies žmogus, pas jį sugrįžo, nors ir pasakė, kad jo nemyli. Tačiau, kaip sakė ji, “jis net šito negali suprasti”. Ir tai ne vienintelės jo nuodėmės. Pasirodo, pats jis visą laiką “tūsinasi”, o jai neleidžia. Nes, anot jo, “bobų vieta namuose”. O be kita ko, visuomet jai priekaištauja dėl neplautų puodelių. Na, o blogiausias jo darbas - ji atvažiavo pas jį į Londoną, o jis ją išgrūdo atgal į Kauną, nes esą Londone daug vaikinų. “Lyg jų nebūtų Kaune”, - postringavo ant mano nutirpusio peties.

Jos pasakojimas buvo itin vaizdus, tad mano vaizduotėje iškilo tradicinis kaunietis - su treningais, skustas, spjaudantis saulėgrąžas, manantis, kad jo mergina privalo tirpti iš laimės vien galėdama paglostyti jo skustą galvą.

Mintyse pasidžiaugiau, kaip gerai, kad yra tokių - tuomet aš daug geresnis atrodau, - ir vienu mauku išgėriau pusę butelio alaus. Jos skundai ir pasakojimai apie savo vaikiną, kurio nepažinojau ir neturėjau jokio noro pažinti (prisipažinsiu, man buvo šiek tiek gėda dėl savo poelgio), gerokai pakyrėjo, todėl paslapčia parašiau draugui SMS, kad man paskambintų. Jam paskambinus, apsimečiau, kad čia skambina šefas ir skubiai kviečia į darbą. Teko ją išversti iš lovos, kurioje patogiai buvo įsitaisiusi, ir subtiliai priminti, kad aš degu meile ne tik merginoms, bet ir darbui.

Vaikinų pakabinimo menas

“Pagaliau jos atsikračiau”, - lengviau atsikvėpiau, kai ji atidarė taksi dureles, tačiau iš karto užėmė žadą, nes prieš išlipdama ji dar spėjo mane pabučiuoti. “Ko ji čia seiliojasi po vieno karto?” - pagalvojau ir kuo greičiau lūpas nusivaliau nosinaite, kad tik nepasikrėsčiau kokia nors limpama liga.

Liga prie manęs neprilipo, bet prilipo ji. Jau pirmadienį ji parašė SMS. Kadangi nieko neparašiau, po kelių valandų priminė kitu SMS. Tai jau teroras, juolab kad dar iki tol maniau, jog SMS - velnio išmonė. Pabandykit surinkti normalų sakinį - reiks maigyti telefoną tiek, kad nusitrinsi pūsles ant nykščio. Toks įspūdis dar labiau sustiprėjo po jos nesibaigiančių SMS: “Žinau, kad sunku būti geram, bet pabūk ir atrašyk, nes labai pasiilgau”. Taip aš be paliovos, t.y. bet kartą per dvi dienas, turėjau sumaigyti jai kokią nors žinutę.

Ir tai buvo pirmoji mano klaida, kad aš jai atsakinėjau. O kuo daugiau atsakinėjau, tuo labiau keičiau savo nuomonę apie ją ir SMS prigimtį. Maniau, kad aš jai šiek tiek reikalingas. Man atrodė, kad ji pasimetusi, kažko ieškanti, bet nerandanti, kažko norinti, bet dar nežinanti ko. Man atrodė, kad ji be galo prieraiši mergina, - juk kaip kitaip paaiškinsi jos buvimą su savo vaikinu. Jo nemyli, bet vis tiek kartu. Ir štai tuomet manyje užgimė kilnus noras - padėti jai, padėti suprasti, ko nori, parodyti kitokį pasaulį. Be to, man kažkaip reikėjo save pateisinti, kad leidžiuosi įtraukiamas į kažkokius trikampius. Aš žinojau, kad ji manęs neįsimylėjo, jog jai aš reikalingas tik kaip priemonė palikti savo vaikiną. “Tegu, pabūsiu ja”, - kilniaširdiškai pagalvojau sau.

Todėl, pamiršęs jos vaikiną ir savo sąžinės priekaištus, leidau sau su ja susitikinėti. Jei jos vaikinas netikėtai sutrukdydavo mūsų pasimatymams (sakykim, atvažiuodavo paskui ją į Vilnių arba pareikalaudavo kuo greičiau sugrįžti), ji man verkdama skambindavo ir skųsdavosi: “Atrodo, niekam neįdomu, ko aš noriu”. Nutylėdavau, kad būtų labai keista, jei jos vaikinas norėtų, kad ji duotųsi su kažkokiu kitu vaikinu, tebūnie jis ir toks dvasingas bei nuostabus kaip Rapolas Rakalas. Po mano paguodos žodžių ji nurijusi ašaras sakydavo: “Tu vienintelis mane supranti”. Neslėpsiu, tokie jos žodžiai smarkiai paglostydavo mano savimeilę.

Tačiau, nepaisant jos keistenybių, kiekvienas mūsų susitikimas tapdavo karštesnis, o ji vis dažniau aiškindavo, koks kvailys yra jos vaikinas. Sužinojau, kad jis yra užsispyręs kaip asilas, niekada ginčuose nenusileidžia merginai, nes mano, jog merginos iš principo kvailesnės. Indrę - o ji studijavo kažkokioje aukštesniojoje meno mokykloje - vertė dirbti muitinės tarpininke. Pagalvokite patys, meniška siela privalės tvarkyti kažkokius kvailus dokumentus. Juk tai žiauru. Meniška siela gali žiūrėti televizorių, vaikščioti į “tūsus”, gulėti lovoje ir kramsnoti šokoladinius sausainius, pagaliau ieškoti meilužių, bet jokiu būdu ne dirbti. Ir kaip tas vaikinas nesupranta, kokią merginą turi, ko ji nori. Todėl ją guodžiau ir visomis progomis primindavau, kad ji iš tiesų yra puiki ir nuostabi mergina, kurios laukia šviesi ateitis. Aišku, iki ko visa tai privedė: po kiek laiko SMS man pradėjo rašyti, kad mane myli. Negalėjau pasakyti, kad aš ją irgi myliu, bet paslapčia džiaugiausi, kad pakilau laipteliu aukštyn: iš priemonės tapau meilės objektu.

Neklausiau, kodėl ji nepalieka savo vaikino. Tiesą pasakius, man buvo vienodai, ar ji turi vaikiną, ar ne. Būdavo puiku, kai ji atvažiuodavo, bet dar puikiau, kai išvažiuodavo, nes mums būnant kartu iš nuobodulio aš galėdavau numirti. Su ja nebūdavo įmanoma susigalvoti kokios nors pramogos, - jai niekas nebuvo įdomu, niekur ji nenorėjo eiti. Iš tiesų mes nieko neveikdavome, tik gulėdavome lovoje, - dar kartais žiūrėdavome visas iš eilės televizijos laidas ir mano nekenčiamus “multikus”, kurie labai patiko Indrei.

Kaip niekaip negalėjau pasakyti, kad nekenčiu tų kvailų “multikų”, taip niekaip neišdrįsau jai prisipažinti, kad jos nemyliu. Bijojau ją įskaudinti. Man atrodė, kad ji ir taip pakankamai įskaudinta. Aš bijojau, kad ji prie manęs prisiriš. Visaip norėjau išlaikyti atstumą. Tačiau negalėjau. Ji man siuntė ranka rašytus laiškus - gražius ir nuostabius. Kas šiais laikais rašo laiškus? Ir vis kartojo, kad mane myli. Bet niekaip nepaliko savo vaikino.

Vis rašydavo, kad negali apsispręsti, kad jai labai keista, kad ji pasimetusi. Nieko negalėjau jai atsakyti, nes man buvo vienodai. Todėl numykdavau apie visų sprendimų reliatyvumą ir kartodavau, kad aš galiu palaukti.

Laukiau, kol ji vis dėlto išsiskyrė su vaikinu. Esą jis prisigėrė ir norėjo su ja išsiaiškinti santykius, kadangi ji nenorėjo su juo girtu kalbėtis, jis, - o siaube, - trenkė jai per veidą. Ji pravirko ir išėjo. Net tėvą kvietėsi, idant galėtų nuvažiuoti ir pasiimti savo daiktus.

Taip ji liko su manimi. Kadangi ji pagaliau pasirinko mane, nusprendžiau, kad ir aš turiu jai įsipareigoti. Atsisakiau, o siaube, ankstesnio palaidūniško gyvenimo (ir tai buvo didžiausia mano klaida). Kadangi ji vis nepavargdavo kartoti, jog mane myli, ėmiau intensyviai ieškoti savyje jai kokių nors jausmų. Ir radau. Nejučia ją iš tiesų pamilau. Tikriausiai mane sužavėjo jos begalinis, kaip man tuomet atrodė, atsidavimas. Taip, ji prie manęs prilipo, ji mane suvedžiojo ir privertė ją pamilti. Mačiau visus jos trūkumus, tačiau man buvo gera su ja. Ir to užteko, kad neieškočiau kitų merginų (nors prisipažinsiu, tai nebuvo taip lengva). Ir tikriausiai tapau laimingas, nes manęs nekamavo beprasmybės priepuoliai, užpuolantys šaunaus gyvenimo laikotarpiais.

Taigi tapau banalus bernas - sotus, patenkintas, nuobodus ir kartais su kvailoka šypsena lūpose (kai ji man parašydavo SMS).

Tačiau tai per daug banalu, kad būtų taip, kaip man tuomet atrodė. Be to, banalios istorijos man nenutinka. Tad labai greitai visa istorija pakrypo kiek kita linkme.

Rodyk draugams

Visiems kartu su manimi siūlau padiskutuoti - kodėl merginoms nepatinka geri berniukai:))))

Rodyk draugams

Visiems “Eurovizijos” fanams siulau paskaityti si straipsni - http://www.lrytas.lt/?id=11484441921147559091&view=4. Tada suprasite kai ka…:) Visiems geros dienos

Rodyk draugams

Ir vel as didziuojuosi savimi. Provokacija pavyko. Ja padariau sekmadieni, parases stai toki teksta: “rasau kiekviena diena, o manes svetaines administratoriai niekur neideda. Tai reiskia, kad manes nevertina, nevertina mano nuostabios kurybos? na tai ka tada darysi, kad nevertinami talentai… patys kalti…”

ir sulaukiau reakcijos - parase net trys (!) blogieciai. Aisku 66 proc, mane smerke:( Velijura taip mane moke: ” kur Tu nori, kad tave idetu ?
pradedu manyti, kad p. Rakalas yra pseudo garbėtroška ar kažkas tokio. argi dar negana, kad lrytas.lt puikuojatės su savo beliatristikom :))))

Rodyk draugams

Vakar papasakojau, kaip suvilioti merginą, turinčią vaikiną (MTV) - iš tiesų tai jų vilioti net nereikia, nes jos pačios kabinasi. Šiandien trumpai supažindinsiu su tolesniais veiksmais, siekiant išsaugoti nuostabius trikampius santykius. Juk šioje ašarų pakalnėje jie atneša keturis kartus daugiau laimės nei ištikima banali dviejų asmenų meilė.

Ką toliau daryti?

Toliau viskas gali plėtotis pagal du scenarijus: po pirmo neištikimybės akto jūs galite išsiskirti. Arba ji gali palikti savo vaikiną ir pasirinkti jus. Tačiau tai visiškai neįdomu. Netgi banalu. Daug įdomiau, jei ji palaiko nuostabių santykių trikampį tarp jūsų ir savo vaikino.

Nuo to paslaptingo momento, kai mergina užsimano palaikyti šventus trikampio ryšius, jos vaikinas tampa nebe vaikinu, o uzufruktu. Tai irgi mūsų su Benediktu sugalvotas terminas. Uzufruktas pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą reiškia “Asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas”. Šiuo atveju uzufruktas yra MTV vaikinas. MTV juo naudojasi, leisdama jo pinigus, laiką bei gyvendama jo bute.

Sėkmingiems tolesniems santykiams tereikia dviejų dalykų: apdairiai pasirinkti susitikimo vietas ir išvengti uzufrukto įtarinėjimų.

Nepatyrę meilužiai paprastai su MTV susitinka jos arba jo tėvų namuose. Nors šie nepatyrę meilužiai ir itin daug prisideda prie kultūros - apie juos rašomos eilės, kuriami filmai ir anekdotai - tačiau tai yra viena iš padidėjusios rizikos grupių. Įpykę uzufruktai juos šaudo ir muša, jie šąla balkone, slepiasi spintose ir po lova, kur tik tarakonams vieta. Na, dar kokiam žiurkinui.

Gudresni meilužiai tai daro per pietų pertrauką kur nors lifte, biuro tualete arba automobilyje. Komforto mėgėjai su MTV susitinka savo namuose. Tačiau tai pavojinga, nes gali taip nutikti, jog bėgdama nuo supykusio uzufrukto mergina atbėgs pas jus. Aišku, tai sukelia problemų, tačiau visiškai įmanomas variantas, jog sekdamas savo merginos pėdomis gali atkeliauti kaip gerokai didesnė problema - uzufruktas. Taip jūs iš gudresnių galite pakliūti į nepatyrusių meilužių kategoriją su visais iš to kylančiais padariniais.

Todėl geriausiai susitikimams tinka viešbučio kambariai arba savaitgaliui į kaimą išvažiavusių draugų butai (jei jie nevažiuoja, galima išgrūsti į savąjį, į rankas įspraudus porą skardinių alaus). Ir geriausia susitikti vis skirtinguose butuose, kad MTV niekaip negalėtų suprasti, kuris butas yra jūsų.

Išsprendus šias problemas, reikia pasirūpinti uzufrukto centrine nervų sistema, kitaip tariant, kad jis nieko neįtartų ir ramiai miegotų.

Tam reikia papildomų priemonių. Jomis paprastai esti MTV draugės. Planas paprastas: MTV pasako, kad vakaros pas savo draugę. Ši įspėjama, kad jei skambins uzufruktas, ji turi patvirtinti šią informaciją. Patartina draugės namuose išjungti laidinį telefoną, jei kartais uzufruktas sumanytų paskambinti ir paprašyti pakviesti MTV. Tegu geriau jau skambina į mobilųjį, kurio jokiu būdu negalima išjungti, nes uzufruktui gali kilti rimtų abejonių. Taigi jei paskambina uzufruktas, MTV reikia nusiraminti ir abejingu balsu aiškinti, jog dabar ji sėdinti pas draugę ir kepanti kokį nors specifinį patiekalą. Tokiu atveju reikia kuo greičiau bėgti ir įjungti draugės mėgstamą dainą bei garsiai skambinti keptuve virtuvėje.

Jei uzufruktas dėl ko nors purkštauja, tuomet MTV gali teisėtai pasipiktinti ir pareikšti, kad ji taip pat turinti teisę į laisvą nuo jo laiką. Šiais moterų emancipacijos laikais tai skamba itin įtikinamai.

Kaip trikampiai laimę padaugina keturis kartus

Svarbiausia norint sėkmingai išlaikyti trikampius santykius: nereikia skubėti smerkti merginos - tartum ji jus išnaudoja. Ji jokiu būdu jūsų neišnaudoja, ji “negali apsispręsti”. Tai šventi ir viską pasaulyje pateisinantys žodžiai. Todėl verta juos gerbti ir nieko iš merginos nereikalauti. Nei kad ji būtų su jumis - kokią jūs turite teisę į ją? Nei kad nuo jūsų atstotų - kaip jūs taip beširdiškai galite atstumti nuoširdžiai mylinčią sielą?

Jūs turite kantriai laukti, kol mergina apsispręs. Iš tiesų ji nieko spręsti nė nesirengia, nes jai labai gera taip, kaip yra. Čia ir slypi visas meilužystės žavesys. Pirmiausia tai, kad leidžiama pasijusti išskirtiniam. Juk ji būtent su jumis apgaudinėja savo vaikiną, o ne atvirkščiai. Prisipažinkite, itin malonus jausmas ką nors apgaudinėti, o ypač dar su jo mergina. O merginai irgi juk malonu apgaudinėti savo vaikiną. Taip laimės pasaulyje padaugėja du kartus. Visi tie, kas buvo meilužiais, gali suprasti, koks tai nuostabus jausmas.

Aišku, jei mergina yra dvasinga ir nuoširdi, ji gali prisipažinti savo vaikinui turinti meilužį. Tuomet tą nepakartojamą išskirtinumo jausmą dalys tiek savo vaikinui, tiek meilužiui. Abu manys, kad jie yra išskirtiniai ir nuostabūs. Ir abu manys, kad tas kitas yra paliktas kvailio vietoj. Taip laimės pasaulyje net ne padvigubės, bet paketurgubės.

Žodžiu, kad ir kaip žiūrėsi, meilužiu būti apsimoka. Tą parodė ir mano istorija, kurią papasakosiu kitą kartą.

Rodyk draugams

Kai man sukako 25 metai, maniau, jog gyvenimas baigėsi: mano jaunystės merginos buvo jau spėjusios ištekėti, prigimdyti vaikų, sustorėti ir išsiskirti arba jos jau ilgai draugavo su vaikinais, kuriuos - o šventas naivume! - maniau, be proto myli. Maniau: man šakės - pasaulyje nebeliko laisvų merginų, norinčių pasinerti į neįpareigojančių nuotykių sūkurėlį.

Maniau neilgai, nes mane aplankė nušvitimas: mergina, kuri tuomet jau turėjo vaikiną, ėmė ir mane suvedžiojo. Aš atkakliai šiam nemoraliam poelgiui priešinausi. Pradėjus jai mane bučiuoti, nubėgau į kitą kambario kampą ir ėmiau garsiai dūsauti. Kai ji pradėjo sagstyti sagas, aš pasakiau griežtą bei ryžtingą “ne” ir įsipyliau viskio. Kai išgėriau, pamaniau, kad ji bučiuojasi visai neblogai. Tačiau vis tiek jos planams priešinausi iš visų jėgų. Todėl jai teko pačiai nuo manęs plėšti drabužius. Kai visus juos it kokia pakelių plėšikė nuo manęs nurengė, pamaniau, kad budistų vienuoliai tikriausiai buvo teisūs teigdami, jog neverta priešintis tam, kas turi įvykti. Juk vis tiek tai tik maja.

Kitą rytą ji išėjo. Visam laikui. Šis įvykis iš esmės sukrėtė ir taip trapų mano dvasinį pasaulį. Tad iš karto išsikviečiau Benediktą, idant kartu aptartume mano nakties potyrius. Begerdami antrą butelį “Starkos” su obuolių sultimis, mes padarėme logišką išvadą, jog tai nėra joks moralinis nusižengimas, o tiesiog nauji medžioklių plotai - merginos, turinčios vaikinus (arba MTV, kaip tuomet skambiai su Benediktu jas pavadinome).

Sociologinis meilužystės pagrindimas

Pasižadėdamas, jog bent iki 50 metų griežtai atsisakysiu ištekėjusių moterų bet kokių viliojimų, likusius sąžinės skrupulus nuraminau sociologiniais duomenimis. Pasirodo, lietuvaitės prieš ištekėdamos vidutiniškai draugauja su 4,73 vaikino (nepamirškim, kad ir ištekėjus pusė porų išsiskiria). O tai reiškia, kad iš esmės apie kokius nors rimtesnius santykius jos pradeda galvoti tik su penktuoju vaikinu, tačiau ir tai tik tuomet, kai jau būna tvirtai apsisprendusios jį palikti. Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad - tai jau rodo mano ankstesni sociologiniai tyrimai - 75 procentai lietuvaičių (t.y. 3 iš 4 mano apklaustų) yra išdavusios savo vaikinus ar vyrus, o visas 100 procentų (t.y. visos 4) mielai tai padarytų, jei pasitaikytų proga.

Pasvarstykime logiškai. Susimeta mergina į porą su kokiu nors nuostabiu ir puikiu vaikinu. Jis rodo dėmesį, rašinėja šmaikščius laiškelius, SMS, dovanoja kvapnius gvazdikus ir kiekvieną savaitgalį sugalvoja vis naują pramogą. Tačiau po kiek laiko (paprastai po kokio mėnesio) mergina pajunta, kad jo juokeliai išsisėmė ir jis pradeda kartotis, jo nuolatinės žinutės “Ką veiki?” erzina, o savaitgalio pramogos baigiasi televizoriaus žiūrėjimu ir - geriausiu atveju - užsakyta pica. Tuomet mergina pamato, kad jos žavusis berniukas jau nuvytęs, kaip ir jo padovanotas gvazdikas, kurį ji sąžiningai laiko sudžiovintą kokioje nors vazoje ant miegamojo staliuko.

Ir tada nuostabioje merginos sieloje - ypač jei ji yra dvasinga - atsiranda nepaaiškinamas ilgesys kažko tyro, romantiško, jaudinančio ir nepakartojamo. Kitaip tariant - meilužio.

O tuo metu kur nors netoliese sukiojasi plevėsėlė Rapolas Rakalas. Laisvas, žavus, niekad nekartojantis to paties, nes su niekuo ilgiau kaip pora pasimatymų nebendraujantis, - tikras puikaus nuotykio pažadas. Jis ateina nieko neprašydamas, o išnyksta tyliai ir greitai it koks Maironio dūmas neblaškomas vėjo. Ar gali normali mergina prieš tokį puikų Rapolą Rakalą atsilaikyti?

Kaip tapti meilužiu

Ilgą laiką pats to nesuvokiau - kodėl merginos, turinčios vaikinus, taip lenda prie manęs. Maniau, kad jos tai daro tik todėl, kad esu pats puikiausias ir nuostabiausias pasaulyje. Deja, patirtis parodė, kad priežastis daug paprastesnė - jos lenda prie manęs ne todėl, kad aš nepakartojamas, o todėl, kad jų vaikinai nusibodo. O pabodę jie ne todėl, kad prastesni už mane, bet todėl, kad tiesiog merginai nusibodo.

Taigi meilužiu tapti labai paprasta. Tam reikia žengti du žingsnius. Pirmasis - parodyti, kad esate be galo nuostabus. Tam pakanka atsidurti vienam laisvam tarp susiporavusių individų. Taip iš karto išryškės visi jūsų privalumai, net jei jų niekuomet ir neturėjote.

Sakykime, jūs galite organizuoti iškylą į gamtą, kurioje dalyvaus jūsų susiporavę draugai, o jūs vienintelis būsite laisvas. Žygio metu galite daryti bet ką. Kad ir prisigerti - niekas jums už tai ne tik kad nepriekaištaus, bet susiporavusioms merginoms atrodysite bravūriškas ir beatodairiškas berniūkštis, kuris sugeba linksmintis ir linksminti kitus. Ne taip kaip jų nuobodūs vaikinai. Net jei nusmigsite veidu į mišrainę, tai palaikys itin puikiu pokštu. Juk nevalyvų kiaulių, gadinančių linksmus vakarėlius, vaidmuo yra paliktas jų vaikinams, o ne laisviems berneliams.

Aišku, begerdami jūs galite ir kitomis priemonėmis kelti savo reitingus - sakykime, užsilipti ant kėdės ir deklamuoti eilėraščius, persiversti per galvą, pabandyti pajudinti ausis. Savo, aišku, o ne merginos.

Savaime suprantama, jog vien ausų judinimu nepaviliosite MTV (merginos, kuri turi vaikiną, primenu). Reikia žengti antrą žingsnį - parodyti, kad jūs iš visų susiporavusių merginų išsirinkote būtent tą vienintelę. Jokiu būdu to negalima daryti standartiškai - siūlant kada nors kartu išgerti šampano ar kviečiant į namus “pasiklausyti muzikos”. Tokie veiksmai akivaizdžiai rodo, kad rėžiate sparną apie merginą. O juk kiekviena mergina yra be galo ištikima savo vaikinui. Reikia padaryti viską taip, kad atrodytų spontaniškai. Kitaip tariant, reikia sukurti iliuziją (juk mergina seniai nusprendė išduoti savo vaikiną, nebūkite naivuoliai), jog viskas atsitiko netikėtai. Taip ji galės pateisinti save.

Tad reikia veikti tokiu būdu: mažai kalbėti, o daug daryti. Svarbiausia - žvilgsnis, žadantis begalinę aistrą. Nesvarbu, kad jis girtas, o ant nosies dar likę mišrainės likučių. Svarbiausia - jį nukreipti tiesiai į merginos akis. Jei žvilgsnį išlaikyti pavyksta bent dvi sekundes, o ji šypsosi, žinokite, kad jūs jau padarėte pusę darbo. Tuomet yra pats metas atlikti antrąją pusę - apsižvalgyti, ar nėra netoliese jos vaikino, ir priėjus pasakyti ką nors banalaus, pavyzdžiui: “Ar niekad nepagalvojai, kad tavo akys - kaip dvi šiaurinės žvaigždės”. Visai nesvarbu, kad Šiaurinė žvaigždė yra viena. Negarantuoju, kad po tokios frazės kiekviena mergina jums atsiduos, tačiau jei būsite atkaklus ir tai pakartosite keletui merginų, tai tikrai pasiseks ir jūs kartu atsitiktinai atsidursite vienoje palapinėje, o jos vaikinas skausmo perkreiptu veidu tyrinės girių paslaptis.

Štai kodėl mano draugas Benediktas, kai draugauja su kokia mergina, niekada manęs neima kartu į jokias iškylas. Reikalauja, kad susirasčiau kokią nors mergiotę. Tai jis aiškina tuo, kad per daug dėmesio rodysiu jo draugei. Ir jis teisus.

Rodyk draugams